Šiais laikais planetoje yra sudėtinga aplinkos padėtis – sunku būti optimistu. Vandens ir miško ištekliai barbariškai išnaudojami ir kasmet vis labiau mažinami, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija auga, retos gyvūnų rūšys ir toliau nyksta iš planetos paviršiaus. Daugelyje neturtingų šalių žmonėms trūksta maisto ir apie 850 mln. žmonių badauja.
Mėsos auginimo indėlis į šią problemą yra didžiulis, iš tikrųjų tai yra pagrindinė daugelio aplinkos problemų, mažinančių gyvenimo lygį Žemėje, priežastis. Pavyzdžiui, ši pramonė gamina daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei bet kuri kita! Atsižvelgiant į tai, kad, sociologų prognozėmis, iki 2050 metų pasaulio gyventojų skaičius pasieks 9 milijardus, esamos gyvulininkystės problemos taps tiesiog žiaurios. Tiesą sakant, jie jau yra. Kai kurie žinduolių auginimą XXI amžiuje emociškai vadina „mėsai“.
Pabandysime pažvelgti į šį klausimą sausų faktų požiūriu:
Didžioji dalis žemės tinkama žemės ūkiui (grūdams, daržovėms ir vaisiams auginti!), Naudojama mėsinių galvijų auginimui. Įskaitant: 26 % šių plotų skirta ganyti gyvulius, kurie minta ganyklomis, o 33 % – gyvuliams, kurie negauna žolės, šerti.
Norint pagaminti 1 kg mėsos, reikia 16 kg grūdų. Pasaulinis maisto biudžetas labai nukenčia nuo tokio grūdų naudojimo! Sprendžiant iš to, kad planetoje badauja 850 milijonų žmonių, tai nėra pats racionaliausias, ne pats efektyviausias išteklių paskirstymas.
Labai maža dalis – tik apie 30 % – išsivysčiusių šalių valgomų grūdų (JAV duomenys) sunaudojama žmonių maistui, o 70 % – „mėsiniams“ gyvūnams šerti. Šios atsargos galėtų lengvai pamaitinti alkanus ir mirštančius iš bado. Tiesą sakant, jei žmonės visame pasaulyje nustotų šerti savo gyvulius žmonių mintančiais grūdais, galėtume pamaitinti dar 4 žmones (beveik 5 kartus daugiau nei šiandien badaujančių žmonių)!
Gyvuliams šerti ir ganyti skiriami žemės plotai, kurie vėliau pateks į skerdyklą, kasmet didėja. Siekiant išlaisvinti naujus plotus, deginama vis daugiau miškų. Tai sukelia didelę duoklę gamtai, įskaitant neapsakomus milijardus gyvūnų, vabzdžių ir augalų gyvybių. Taip pat kenčia nykstančios rūšys. Pavyzdžiui, JAV ganymas kelia grėsmę 14 % retų ir saugomų gyvūnų rūšių ir 33 % retų ir saugomų medžių bei augalų rūšių.
Jautienos auginimas sunaudoja 70% viso pasaulio vandens! Be to, tik 13 šio vandens patenka į „mėsinių“ gyvūnų girdyklą (likusi dalis – techninėms reikmėms: patalpų ir gyvulių plovimui ir pan.).
Mėsą vartojantis žmogus su tokiu maistu pasisavina daugybę potencialiai žalingų „informacinių pirštų atspaudų“ iš vadinamojo „virtualaus vandens“ – informacijos iš vandens molekulių, kurias per savo gyvenimą išgėrė gyvūnas, kurį žmogus suėdė. Šių dažnai neigiamų atspaudų skaičius mėsavalgiams gerokai viršija sveikų atspaudų iš gėlo vandens, kurį žmogus geria, skaičių.
1 kg jautienos pagaminti reikia 1799 litrų vandens; 1 kg kiaulienos – 576 litrai vandens; 1 kg vištienos – 468 litrai vandens. Tačiau Žemėje yra regionų, kur žmonėms gyvybiškai reikia gėlo vandens, mums jo nepakanka!
Ne mažiau „gobšus“ yra mėsos gamyba naudojant natūralų iškastinį kurą, kurio mūsų planetoje ateinančiais dešimtmečiais bręsta opi trūkumo krizė (anglies, dujų, naftos). Norint pagaminti 1 "mėsines" maisto kalorijas (vieną kaloriją gyvulinių baltymų), reikia 9 kartą daugiau iškastinio kuro nei pagaminti 1 kaloriją augalinio maisto (augalinio baltymo). Iškastinio kuro komponentai dosniai išleidžiami gaminant pašarus „mėsiniams“ gyvūnams. Vėlesniam mėsos transportavimui taip pat reikia kuro. Tai lemia dideles degalų sąnaudas ir daug kenksmingų teršalų išmetimo į atmosferą (padidėja maisto „anglies mylios“).
Mėsai auginami gyvūnai išskiria 130 kartų daugiau išmatų nei visi planetos žmonės!
JT skaičiavimais, jautienos auginimas sukelia 15.5% kenksmingų išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų į atmosferą. Ir, anot, šis skaičius yra daug didesnis – 51 proc.
Remiantis medžiagomis