Šiandien leisimės į trumpą kelionę aplink pasaulį, o kiekvienoje kelionės vietoje mūsų lauks... saldus tradicinės vietinės virtuvės siurprizas! Kaip puiku skristi po visas pasaulio šalis, pažinti čiabuvius, pajusti šalies dvasią, išbandyti autentišką virtuvę. Taigi, vegetariški saldumynai iš įvairių pasaulio šalių!
Indijos desertas, kilęs iš rytinės Odisha valstijos (Orisos). Iš urdu kalbos Rasmalai išverstas kaip „nektaro kremas“. Jo paruošimui imamas porėtas indiškas paneer sūris, kuris mirkomas grietinėlėje. Rasmalai visada patiekiami šalti; cinamonas ir šafranas, kurie kartais užbarstomi ant jo, patiekalui suteikia ypatingo skonio. Priklausomai nuo recepto, į rasmalus taip pat dedama tarkuotų migdolų, maltų pistacijų ir džiovintų vaisių.
1945 metais Brazilijos politikas ir karinis lyderis Brigadeiro Eduardo Gómez pirmą kartą kandidatavo į postą. Jo graži išvaizda užkariavo Brazilijos moterų širdis, kurios rinko lėšas jo kampanijai pardavinėdami jo mėgstamus šokoladinius skanėstus. Nepaisant to, kad Gomezas pralaimėjo rinkimus, saldainiai sulaukė didelio populiarumo ir buvo pavadinti Brigadeiro vardu. Šokoladinius triufelius primenantys brigadeiros gaminami iš kondensuoto pieno, kakavos miltelių ir sviesto. Minkšti, sodraus skonio rutuliukai apvoliojami mažose šokolado lazdelėse.
Kanada nusipelnė prizo už lengviausio pasaulyje deserto receptą! Nepadoriai elementarūs ir saldūs irisai ruošiami daugiausia nuo vasario iki balandžio. Tereikia sniego ir klevų sirupo! Sirupas užvirinamas, po to pilamas ant šviežio ir švaraus sniego. Kietėjant, sirupas virsta ledinuku. Elementaru!
Bene garsiausias rytietiškas saldumynas, kurį yra išbandęs net tinginys! Ir nors tikroji baklavos istorija gana miglota, manoma, kad ją pirmą kartą paruošė asirai VIII amžiuje prieš Kristų. Osmanai perėmė receptą, patobulindami jį iki tokios būklės, kokia yra saldumas šiandien: ploniausi filo tešlos sluoksniai, kurių viduje susmulkinti riešutai mirkomi sirupe ar meduje. Senais laikais tai buvo laikoma malonumu, prieinamu tik turtingiesiems. Iki šiol Turkijoje žinomas posakis: „Aš nesu pakankamai turtingas, kad galėčiau valgyti baklavą kiekvieną dieną“.
Patiekalas yra iš Peru. Pirmą kartą jis paminėtas 1818 m. Naujajame Amerikos virtuvės žodyne (Naujasis Amerikos virtuvės žodynas), kur jis vadinamas „Karališkuoju Peru malonumu“. Pats pavadinimas verčiamas kaip „moters atodūsis“ – būtent tokį garsą išgirsite paragavę perujietiško malonumo! Deserto pagrindą sudaro „manjar blanco“ – saldi balta pieno pasta (Ispanijoje – blancmange) – po to dedama bežė ir maltas cinamonas.
O štai tropinė egzotika iš tolimojo Taičio, kur amžina vasara ir kokosai! Beje, kokosas Poi yra vienas pagrindinių ingredientų. Tradiciškai desertas buvo patiekiamas įvyniotas į banano žievelę ir kepamas ant gyvos ugnies. Poi galima gaminti su beveik bet kokiais vaisiais, kuriuos galima sumaišyti į tyrę, nuo banano iki mango. Kukurūzų krakmolas dedamas į vaisių tyrę, kepamas ir užpilamas kokosų kremu.