Šiandien yra nemažai vegetariškos dietos rūšių: veganizmas, ovo-vegetarizmas, laktovega-vegetarizmas, žalio maisto dieta ... Šiuo metu labiausiai paplitusi šaka yra: laktovegetarizmas...
Tokios dietos šalininkai iš dietos neįtraukia gyvūnų mėsos, įskaitant įvairias jūros gėrybes ir kiaušinius. Jų racioną sudaro augalinis maistas ir pieno produktai, paprastai leidžiama naudoti ir medų. Labiausiai lakto-vegetarizmas yra plačiai paplitęs Indijoje. Tai visų pirma lemia religiniai įsitikinimai, taip pat karštas klimatas.
Vedų virtuvė suteikė vegetarų bendruomenei daug įvairių vegetariškų pasirinkimų naudojant pieno produktus. Vienas iš Lacto vegetarų mėgstamiausių yra sabji, indiškas daržovių troškinys su paneer. Paneer yra Indijoje populiarus naminis sūris. Pagal skonį ir technologines savybes paneer yra identiškas įprastam Adyghe sūriui. Gaminant jo ypatumas slypi tame, kad kaitinant netirpsta, o kepant susidaro būdinga plutelė.
Tarp lakto-vegetarų ir griežtųjų dažnai kyla ginčų dėl pieno produktų naudos. Išties piene ir jo dariniuose gausu baltymų ir kitų žmogui būtinų mikroelementų. Tačiau tų pačių mikroelementų su tinkamai subalansuota mityba galima gauti ir iš augalinio maisto. Juk ne vienas gyvas padaras laukinėje gamtoje suaugęs minta pienu. Pienas yra stiprus alergenas.
Iki šiol yra žmonių, kurie netoleruoja laktozės. Tai rodo, kad pieno produktai nėra natūralūs ir reikalingi žmogaus organizmui. Visa tai, kas išdėstyta pirmiau, taikoma natūraliam, naminiam pienui. Miesto sąlygomis dažnai tenka tenkintis tik parduotuvėje perkamais pieno produktais, apie kurių keliamus pavojus atvirai kalba net šiuolaikinė medicina. Taip pat pramoniniu būdu pagamintą pieną vargu ar galima pavadinti etišku produktu. Jei visi pamatytų, kas iš tikrųjų slepiasi po gražiu besišypsančios karvės atvaizdu etiketėje, galbūt būtų kur kas mažiau ginčų dėl pieno reikalingumo.