Žodis „psichologija“ arabų pasaulyje visada buvo tapatinamas su tabu. Apie psichinę sveikatą nebuvo įprasta kalbėti, nebent už uždarų durų ir pašnibždomis. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, pasaulis sparčiai keičiasi, o tradicinių arabų šalių gyventojai neabejotinai prisitaiko prie pokyčių, atėjusių iš Vakarų.
Psichologė Linda Sakr gimė Dubajuje, JAE, tėvo libaniečio ir irakietės motinai. Psichologijos laipsnį ji įgijo Ričmondo universitete Londone, o po to įstojo į magistro studijas Londono universitete. Kurį laiką padirbusi tarpkultūrinės terapijos centre Londone, 2005 metais Linda grįžo į Dubajų, kur šiuo metu dirba psichoterapeute. Savo interviu Linda pasakoja apie tai, kodėl arabų visuomenė vis labiau „priima“ psichologinį konsultavimą.
Pirmą kartą su psichologija susipažinau būdamas 11 klasėje ir tada labai ja susidomėjau. Mane visada domino žmogaus protas, kodėl žmonės tam tikru būdu elgiasi įvairiose situacijose. Mama buvo absoliučiai prieš mano sprendimą, ji nuolat sakydavo, kad tai „vakarietiška koncepcija“. Laimei, tėvas palaikė mane pakeliui į svajonės išsipildymą. Tiesą sakant, dėl darbo pasiūlymų per daug nesijaudinau. Galvojau, kad jei nerasiu darbo, atidarysiu biurą.
Psichologija Dubajuje 1993 m. vis dar buvo suvokiama kaip tabu, tuo metu praktikuojasi keli psichologai. Tačiau grįžus į JAE padėtis gerokai pagerėjo ir šiandien matau, kad psichologų paklausa pradėjo viršyti pasiūlą.
Pirma, arabų tradicijos pripažįsta, kad gydytojas, religinis veikėjas ar šeimos narys yra streso ir ligos pagalba. Dauguma mano klientų arabų susitiko su mečetės pareigūnu prieš atvykdami į mano biurą. Vakarietiški konsultavimo ir psichoterapijos metodai apima kliento savęs atskleidimą, kuris su terapeutu dalijasi savo vidine būsena, gyvenimo aplinkybėmis, tarpasmeniniais santykiais ir emocijomis. Šis požiūris grindžiamas Vakarų demokratiniu principu, kad saviraiška yra pagrindinė žmogaus teisė ir yra kasdieniame gyvenime. Tačiau arabų kultūroje toks atvirumas nepažįstamam žmogui nėra sveikintinas. Šeimos garbė ir reputacija yra nepaprastai svarbi. Arabai visada vengė „viešai skalbti nešvarius skalbinius“, taip stengdamiesi išsaugoti veidą. Šeimos konfliktų temos skleidimas gali būti vertinamas kaip išdavystės forma.
Antra, tarp arabų paplitusi klaidinga nuomonė, kad jei žmogus lankosi pas psichoterapeutą, vadinasi, jis išprotėjęs arba psichikos ligonis. Niekam nereikia tokios „stigmos“.
Laikai keičiasi. Šeimos nebeturi tiek laiko vienas kitam, kiek anksčiau. Gyvenimas tapo įtemptesnis, žmonės susiduria su depresija, dirglumu, baimėmis. Kai 2008-aisiais Dubajų ištiko krizė, žmonės taip pat suprato, kad reikia profesionalios pagalbos, nes nebegalėjo gyventi taip, kaip anksčiau.
Sakyčiau, 75% mano klientų yra arabai. Likusieji yra europiečiai, azijiečiai, šiaurės amerikiečiai, australai, Naujosios Zelandijos ir Pietų Afrikos gyventojai. Kai kurie arabai mieliau konsultuojasi su arabų terapeutu, nes jaučiasi patogiau ir labiau pasitiki savimi. Kita vertus, daugelis žmonių vengia susitikti su savo kraujo giminės psichoterapeutu dėl konfidencialumo.
Dauguma domisi šiuo klausimu ir, atsižvelgdami į savo religingumą, nusprendžia susitarti su manimi. Tai atsitinka Emyratuose, kur visi gyventojai yra musulmonai. Atkreipkite dėmesį, kad esu arabų krikščionis.
Arabų kalbos žodis junoon (beprotybė, beprotybė) reiškia piktąją dvasią. Manoma, kad junonas įvyksta žmogui tada, kai į jį patenka dvasia. Arabai psichopatologiją iš esmės priskiria įvairiems išoriniams veiksniams: nervams, mikrobams, maistui, apsinuodijimui ar antgamtinėms jėgoms, tokioms kaip bloga akis. Dauguma mano klientų musulmonų atvyko pas imamą anksčiau nei atvyko pas mane, kad išsivaduotų nuo piktos akies. Apeigos paprastai susideda iš maldos skaitymo ir yra lengviau priimamos visuomenės.
Islamo įtaka arabų psichologijai pasireiškia idėja, kad visas gyvenimas, įskaitant ateitį, yra „Alacho rankose“. Esant autoritariniam gyvenimo būdui, beveik viską lemia išorinė jėga, kuri palieka mažai vietos atsakomybei už savo likimą. Kai žmonės pasiduoda psichopatologiniu požiūriu nepriimtinam elgesiui, manoma, kad jie netenka kantrybės ir tai priskiria išoriniams veiksniams. Tokiu atveju jie nebelaikomi atsakingais, gerbiami. Tokia gėdinga stigma sulaukia psichiškai sergančio arabo.
Kad išvengtų stigmos, žmogus, turintis emocinių ar neurozinių sutrikimų, stengiasi vengti verbalinių ar elgesio apraiškų. Vietoj to, simptomai pereina į fizinį lygį, kurio žmogus neturėtų kontroliuoti. Tai vienas iš veiksnių, prisidedančių prie dažno fizinių depresijos ir nerimo simptomų tarp arabų.
Emocinių simptomų retai pakanka, kad arabų visuomenės žmogus atvyktų į terapiją. Lemiamas veiksnys yra elgesio veiksnys. Kartais net haliucinacijos paaiškinamos religiniu požiūriu: pranašo Mahometo šeimos nariai ateina duoti nurodymų ar rekomendacijų.
Man atrodo, kad arabai turi kiek kitokią sienų sampratą. Pavyzdžiui, klientas gali noriai pakviesti mane į dukters vestuves arba pasiūlyti surengti seansą kavinėje. Be to, kadangi Dubajus yra palyginti mažas miestas, didelė tikimybė, kad netyčia sutiksite pirkėją prekybos centre ar prekybos centre, o tai jam gali tapti labai nepatogu, o kitiems bus malonu sutikti. Kitas dalykas – santykis su laiku. Kai kurie arabai patvirtina savo vizitą prieš dieną ir gali atvykti labai vėlai, nes „pamiršo“ arba „blogai miegojo“ arba iš viso nepasirodė.
Aš manau, kad taip. Tautybių heterogeniškumas prisideda prie tolerancijos, sąmoningumo ir atvirumo naujoms įvairioms idėjoms. Žmogus linkęs išsiugdyti kosmopolitinį požiūrį, būdamas skirtingų religijų, tradicijų, kalbų ir pan. žmonių visuomenėje.