Daugelis žmonių mano, kad karvės nenukenčia, jei jos laikomos tik pieno gamybai, „joms net patinka būti melžiamoms“. Šiuolaikiniame pasaulyje kasdien auga miesto gyventojų procentas ir vis mažiau vietos lieka tradiciniams ūkiams, kur pievoje ganosi karvės, o vakare maloni moteris melžia iš ganyklos grįžusią karvę savo kieme. . Realiai pienas gaminamas pramoninio masto ūkiuose, kur karvės niekada neišeina iš ankšto, kiekvienam priskirto gardo ir melžiamos bedvasiais aparatais. Bet kad ir kur karvė būtų laikoma – pramoniniame ūkyje ar „močiutės kaime“, kad ji duotų pieno, kasmet turi atsivesti veršelį. Jautis veršelis negali duoti pieno ir jo likimas neišvengiamas.
Ūkiuose gyvuliai verčiami veršiuotis be pertraukų. Kaip ir žmonės, karvės vaisius nešioja 9 mėnesius. Nėštumo metu karvės nenustoja melžti. Natūralioje aplinkoje vidutinis karvės amžius būtų 25 metai. Šiuolaikinėmis sąlygomis po 3-4 metų „darbo“ jie siunčiami į skerdyklą. Šiuolaikinė melžiama karvė, veikiama intensyvių technologijų, duoda 10 kartų daugiau pieno nei natūraliomis sąlygomis. Karvių organizme vyksta pokyčiai ir nuolatinis stresas, dėl kurio atsiranda įvairių gyvūnų ligų, tokių kaip: mastitas, Bovino leukemija, Karvių imunodeficitas, Kronino liga.
Kovojant su ligomis karvėms skiriama daug vaistų ir antibiotikų. Kai kurios gyvūnų ligos turi ilgą inkubacinį periodą ir dažnai praeina be matomų simptomų, kol karvė toliau melžiama ir siunčiama į gamybos tinklą. Jei karvė ėda žolę, ji negalės pagaminti tokių milžiniškų pieno kiekių. Karvės šeriamos kaloringu pašaru, kuriame yra mėsos ir kaulų miltų bei žuvies pramonės atliekų, kurios yra nenatūralios žolėdžiams ir sukelia įvairius medžiagų apykaitos sutrikimus. Kad padidėtų pieno gamyba, karvėms yra suleidžiama sintetinių augimo hormonų (Bovine Growth Hormone). Be žalingo poveikio pačios karvės organizmui, hormonas sukelia ir rimtų veršelių kūno defektų. Melžiamų karvių veršeliai atjunkomi nuo motinos iš karto po gimimo. Pusė gimusių veršelių dažniausiai yra telyčios ir auginami siekiant pakeisti greitai blogėjančias motinas. Kita vertus, gobiai savo gyvenimą baigia kur kas greičiau: dalis jų užauginama iki suaugusio amžiaus ir siunčiama jautienos, o dalis veršienai paskersta jau kūdikystėje.
Veršienos gamyba yra šalutinis pieno pramonės produktas. Šie veršeliai iki 16 savaičių laikomi ankštuose mediniuose garduose, kur negali apsisukti, ištiesti kojų ar net patogiai atsigulti. Jie maitinami pieno pakaitalu, kuriame trūksta geležies ir skaidulų, todėl išsivysto anemija. Būtent šios anemijos (raumenų atrofijos) dėka gaunama „blyški veršiena“ – mėsa įgauna tą subtilią šviesią spalvą ir brangią kainą. Kai kurie gobiai skerdžiami kelių dienų amžiaus, siekiant sumažinti priežiūros išlaidas. Net jei kalbėtume apie idealų karvės pieną (be hormonų, antibiotikų ir pan.), daugelio gydytojų, o ypač Daktaro Barnardo, atsakingos medicinos gydytojų komiteto (PCRM) įkūrėjo, nuomone, pienas kenkia suaugusiojo organizmui. Nė viena žinduolių rūšis po kūdikystės nesimaitina pienu. Ir nė viena rūšis natūraliai nesimaitina kitos gyvūnų rūšies pienu. Karvės pienas skirtas veršeliams, kurių skrandis yra keturių kamerų ir per 47 dienas padvigubėja, o iki 330 metų sveria 1 kilogramų. Pienas yra kūdikių maistas, jame savaime ir be dirbtinių priedų yra augančiam organizmui būtinų augimo hormonų.
Pacientams, sergantiems navikais, daugelis gydytojų pieno produktus laiko net pavojingais, nes augimo hormonai gali skatinti piktybinių ląstelių augimą ir dauginimąsi. Suaugusio žmogaus organizmas gali pasisavinti reikalingus vitaminus ir mineralus iš augalinių šaltinių ir juos sintetinti savaip, būdingu šiam organizmui. Žmonių vartojamas pienas siejamas su širdies ir kraujagyslių ligomis, vėžiu, diabetu ir net osteoporoze (mažu kaulų tankiu) – šia liga, kurios prevenciją pieno pramonė taip smarkiai reklamuoja. Piene esantys gyvūniniai baltymai suriša audiniuose esantį kalcį ir jį išveda, o ne praturtina žmogaus organizmą šiuo elementu. Išsivysčiusios Vakarų šalys užima pirmaujančias pozicijas pasaulyje pagal osteoporozės atvejų skaičių. Nors šalys, kuriose pienas praktiškai nenaudojamas, pavyzdžiui, Kinija ir Japonija, praktiškai nėra susipažinusios su šia liga.