Naujieji metai: kodėl tiek daug dovanų?

Šiandien pas mus atėjo geras Kalėdų Senelis. Ir jis atnešė mums dovanų per Naujųjų metų šventę. Ši sena daina vis dar skamba vaikų Naujųjų metų vakarėliuose. Tačiau šiuolaikiniai vaikai neturi ilgai svajoti apie paslaptingą Naujųjų metų senelio krepšio turinį. Mes patys nesąmoningai juos nuo to atpratiname: jie vis dar neturi laiko norėti, o mes jau perkame. O vaikai mūsų dovanas priima kaip savaime suprantamus dalykus. Paprastai mes nesiekiame jų išvesti iš šio kliedesio. Greičiau priešingai: mobilusis telefonas, žaidimų mūšis, žaidimų stotelė, jau nekalbant apie saldumynų laviną... Visa tai krinta ant vaikų kaip iš gausybės rago. Esame pasirengę daug paaukoti, kad įgyvendintume jų norus.

Vakaruose tėvai pradėjo pernelyg aktyviai lepinti savo vaikus apie 60-uosius, kai susiformavo vartotojų visuomenė. Nuo tada ši tendencija tik stiprėjo. Ji taip pat pasireiškia Rusijoje. Ar mūsų vaikai bus laimingesni, jei jų kambarius paversime žaislų parduotuvėmis? Į šį ir kitus klausimus atsako vaikų psichologės Natalija Dyatko ir Annie Gatecel, psichoterapeutai Svetlana Krivcova, Yakov Obukhov ir Stephane Clerget.

Kodėl per Naujųjų metų šventes dovanojame vaikams dovanas?

Vartotojų visuomenė, kurioje gyvename jau kurį laiką, daikto turėjimą paskelbė visa, kas gyvenime gera ir teisinga, sinonimu. Dilema „turėti ar būti“ šiandien suformuluota kitaip: „turėti, kad būtų“. Esame įsitikinę, kad vaikų laimės yra daug, ir geri tėvai turėtų ją suteikti. Dėl to galimybė neteisingai, nevisiškai suvokti vaiko norus ir poreikius gąsdina daugelį tėvų – kaip ir trūkumo šeimoje perspektyva, sukelianti beviltiškumo jausmą, kaltės jausmą. Kai kurie tėvai, painiodami trumpalaikius savo vaikų troškimus su tuo, kas jiems gyvybiškai svarbu, bijo atimti iš jų ką nors esminio. Jiems atrodo, kad vaikas emociškai nukentės, jei, pavyzdžiui, pastebės, kad jo klasės draugas ar geriausias draugas gavo daugiau dovanų nei jis pats. Ir tėvai stengiasi, perka vis daugiau ir daugiau...

ŽAISLAI, KURIUS DOVANOJAME VAIKAI, DAŽNAI ATSpindi NE JĮ, o MŪSŲ NORUS.

Šviesių, džiugių tradicijų neturime daug. Dovanų įteikimas Naujiesiems metams yra vienas iš jų. Ir tai neturėtų būti priklausoma nuo jokių sąlygų. Yra daug geresnių laikų apdovanoti ar nubausti vaiką. O per šventę geriau pasinaudokite proga susiburti visa šeima ir kartu su vaiku pasidžiaugti dovanotomis ar gautomis dovanomis.

Išsiskyrusių tėvų vaikai dažniausiai gauna daugiau dovanų nei kiti. Ar tai jų nelepina?

Viena vertus, išsiskyrę tėvai jaučia stiprų kaltės jausmą prieš vaiką ir bando jį nuslopinti dovanų pagalba.

Kita vertus, toks vaikas šventę dažnai švenčia du kartus: vieną kartą su tėčiu, kitą su mama. Kiekvienas iš tėvų bijo, kad „tuose namuose“ šventė bus geresnė. Kyla pagunda pirkti daugiau dovanų – ne dėl vaiko gerovės, o dėl savo narciziškų interesų. Du norai – padovanoti dovaną ir laimėti (ar patvirtinti) savo vaiko meilę – susilieja į vieną. Tėvai konkuruoja dėl savo vaikų palankumo, o vaikai tampa šios situacijos įkaitais. Priėmę žaidimo sąlygas, jie lengvai virsta amžinai nepatenkintais tironais: „Ar nori, kad tave mylėčiau? Tada duok man, ko tik noriu!

Kaip įsitikinti, kad vaikas nepavargsta?

Jei nesuteiksime vaikui galimybės lavinti jo norų, tai suaugęs jis negalės iš tikrųjų nieko norėti. Žinoma, norų bus, bet jei pakeliui į juos iškils kliūtis, jis greičiausiai jų atsisakys. Vaikas nusibodo, jei užversime jį dovanomis arba leisime pagalvoti, kad būtinai turime dovanoti viską ir nedelsiant! Duokite jam laiko: jo poreikiai turi augti ir bręsti, jis turi kažko ilgėtis ir mokėti tai išreikšti. Taip vaikai mokosi svajoti, atidėti norų išsipildymo akimirką, nepuldami į pyktį dėl menkiausio nusivylimo*. Tačiau to išmokti galima kasdien, ir ne tik Kūčių vakarą.

Kaip išvengti nepageidaujamų dovanų?

Prieš eidami į parduotuvę, pagalvokite, apie ką svajoja jūsų vaikas. Pasikalbėkite su juo apie tai ir, jei sąrašas per ilgas, pasirinkite svarbiausią. Žinoma, jam, o ne tau.

Dovanos su užuomina?

Maži vaikai tikrai įsižeis, jei jiems bus padovanoti mokykliniai reikmenys, laisvalaikio drabužiai „augimui“ ar lavinanti knyga, pvz., „Gerų manierų taisyklės“. Jie neįvertins jų požiūriu beprasmių suvenyrų, skirtų ne žaisti, o lentynai papuošti. Vaikai tai suvoks kaip pasityčiojimą ir dovaną „su užuomina“ (silpniesiems – hanteliai, droviems – žinynas „Kaip tapti lyderiu“). Dovanos yra ne tik mūsų meilės ir rūpesčio išraiška, bet ir įrodymas, kokie jautrūs ir pagarbūs esame savo vaikui.

Apie tai

Tatjana Babuškina

„Kas sukaupta vaikystės kišenėse“

Švietimo bendradarbiavimo agentūra, 2004 m.

Martha Snyder, Rossas Snyderis

„Vaikas kaip asmuo“

Reikšmė, Harmonija, 1995 m.