Skausmingai pažįstama situacija: susitarėte su vaiku, kad jis ką nors darys. Arba, atvirkščiai, nebedarys. Ir tada – nieko nepadaryta: žaislai neišnešti, pamokos nepadarytos, nenuėjau į parduotuvę... Susinervini, įsižeidžia, pradedi keiktis: „Kodėl? Juk susitarėme? Juk tu pažadėjai! Kaip aš galiu tavimi dabar pasitikėti? Vaikas pažada, kad daugiau taip nedarys, bet kitą kartą viskas kartosis.
Kodėl taip nutinka ir ar galima ką nors padaryti?
Viskas paprasta. Vaikas mato savo mamą, kuri reikalauja iš jo pažado, ir jam lengviau pažadėti, nei galvoti „ar aš tikrai galiu visa tai padaryti, atsižvelgdamas į kitus savo reikalus ir charakterio ypatybes“. Vaikai labai lengvai duoda pažadus, kurių iš esmės neįmanoma įvykdyti ir kurie dažnai prasideda žodžiais „Aš visada…“ arba „Aš niekada ...“. Tai sakydami jie negalvoja apie savo pažadą, sprendžia problemas „Kaip atsikratyti tėvų pykčio“ ir „Kaip greitai išeiti iš šio pokalbio“. Visada daug lengviau pasakyti „uh-huh“ ir tada to nedaryti, jei „nepavyksta“.
Taip daro visi vaikai. Taip elgiasi ir jūsų vaikas, nes jūs 1) neišmokėte jo galvoti, kai jis ką nors žada, ir 2) neišmokėte atsakyti už savo žodžius.
Tiesą sakant, jūs jo neišmokote daugelio kitų svarbių ir ne paprastų dalykų. Jūs neišmokote jo prašyti pagalbos, kai jos reikia, kad galėtų atlikti jam pavestą darbą. Jei išmokytumėte vaiką visų šių suaugusiųjų dalykų, galbūt vaikas jums pasakytų: „Mama, aš galiu padėti daiktus tik tuo atveju, jei juos atidėsiu dabar. Ir po 5 minučių aš tai pamiršiu, ir be tavęs nesusitvarkysiu!“. Arba dar paprasčiau: „Mama, tokia situacija – pažadėjau vaikinams, kad šiandien eisime kartu į kiną, bet mano pamokos dar nebaigtos. Todėl jei dabar pradėsiu valyti, tada mane ištiks nelaimė. Prašau – duokite man šią užduotį rytoj, aš su niekuo daugiau nesiderėsiu!
Jūs suprantate, kad ne kiekvienas vaikas (ir ne kiekvienas suaugęs) turi tokį išvystytą nuspėjamąjį mąstymą ir tokią drąsą kalbėtis su tėvais... Kol neišmokysite vaiko taip mąstyti, mąstykite kaip suaugęs, plius, kol jis įsitikins, kad taip yra yra teisingiau ir pelningiau gyventi, jis kalbės su tavimi kaip su vaiku, o tu jį keiks.
Kur turėtų prasidėti šis svarbiausias ir įdomiausias darbas?
Siūlytume pradėti nuo įpročio laikytis duoto žodžio. Tiksliau, nuo įpročio mąstyti pirmiausia „ar pavyks tesėti žodį“? Norėdami tai padaryti, jei ko nors paprašome vaiko ir jis sako „Taip, aš padarysiu!“, Mes nenusiraminame, o diskutuojame: „Ar tu tikras? Kodėl tu tikras? — Tu užmiršęs! Jūs turite daug kitų reikalų! Be to, kartu su juo galvojame, kaip organizuoti savo laiką ir ką daryti, kad jis tikrai nepamirštų...
Panašiai, jei vis dėlto pažadas nebuvo įvykdytas, mes neprisiekiame „Čia žaislai ir vėl neišnešami!“, o kartu su juo rengiame analizę, kas nutiko: „Kaip jums pavyko neįvykdyti to, ką mes planuojama? Ką tu pažadėjai? Ar tikrai pažadėjai? Ar norėjote tai padaryti? Pagalvokime apie tai kartu!»
Tik su jūsų pagalba ir tik palaipsniui vaikas pradės išmokti sąmoningiau žadėti ir dažniau savęs klausti: „Ar galiu tai padaryti? ir "Kaip aš galiu tai pasiekti?". Pamažu vaikas geriau supras save, savo ypatybes, galės geriau numatyti, ką gali, o su kuo dar nesusidoros. Ir tiesiog lengviau suprasti, kokias pasekmes sukelia vienas ar kitas veiksmas.
Gebėjimas tesėti žodį tėvams ir gebėjimas duoti tik tuos pažadus, kuriuos įmanoma ištesėti, yra svarbus ne tik konfliktų santykiuose mažinimui: tai svarbiausias žingsnis tikros pilnametystės link, žingsnis link vaiko gebėjimo valdyti save ir jo gyvenimas.