Aukšta, ryški moteris su gražia šypsena Tori Nelson pasakoja apie savo kelią į jogą, mėgstamą asaną, taip pat apie savo svajones ir gyvenimo planus.
Šokau visą gyvenimą, nuo mažens. Kolegijos 1 kurse turėjau palikti šokių veiklą, nes ten nebuvo šokių skyrių. Pirmaisiais metais po universiteto baigimo ieškojau ne šokių, o ko nors kito. Judėjimo tėkmė, grakštumas – visa tai taip gražu! Ieškojau kažko panašaus, ko pasekoje ir atėjau į pirmą jogos užsiėmimą. Tada pagalvojau, kad „Joga yra puiku“… bet dėl kažkokios nesuprantamos priežasties aš nebepradėjau praktikos.
Tada, praėjus maždaug pusmečiui, pajutau norą paįvairinti fizinę veiklą. Ilgą laiką užsiėmiau laipiojimu uolomis, man tai buvo labai aistringa. Tačiau kažkuriuo metu supratau, kad noriu kažko daugiau sau, savo kūnui ir sielai. Tą akimirką pagavau save galvojant: „Kaip duoti jogai antrą šansą?“. Taigi aš padariau. Dabar jogą užsiimu porą kartų per savaitę, bet siekiu dažnesnės ir nuoseklesnės praktikos.
Manau, kad šiame etape stovėjimas ant galvos (Salamba Sisasana), nors nesitikėjau, kad tai taps mėgstamiausia poza. Iš pradžių man buvo labai sunku. Tai galinga asana – ji keičia požiūrį į pažįstamus dalykus ir meta jums iššūkius.
Man visai nepatinka balandžio poza. Nuolat jaučiu, kad darau ne taip. Balandžio pozoje jaučiuosi nejaukiai: kažkoks veržimas, o klubai ir keliai visai nenori užimti pozicijos. Mane tai šiek tiek vargina, bet manau, kad jums tiesiog reikia praktikuoti asaną.
Muzika yra svarbus dalykas. Kaip bebūtų keista, man labiau patinka praktikuoti su popmuzika, o ne su akustine. Net negaliu paaiškinti, kodėl taip yra. Beje, aš niekada nelankiau pamokos be muzikos!
Įdomu tai, kad joga man pasirodė geriausia alternatyva šokiams. Joga verčia mane jaustis taip, lyg vėl šokčiau. Man patinka jausmas po pamokų, ramybės, harmonijos jausmas. Kaip prieš pamoką mums sako instruktorius: .
Rinkitės ne tiek studiją, kiek mokytoją. Svarbu susirasti „savo mokytoją“, su kuriuo jums bus patogiausia praktikuoti, kuris galėtų jus sudominti šiame didžiuliame pasaulyje, vadinamame „joga“. Tiems, kurie abejoja, pabandyti ar ne: tiesiog eikite į vieną klasę, niekam neįsipareigodami, nekeldami lūkesčių. Iš daugelio galite išgirsti: „Joga ne man, aš nepakankamai lankstus“. Visada sakau, kad joga nėra kojos mėtymas ant kaklo, o instruktoriai iš tavęs to visai nelaukia. Joga yra būti čia ir dabar, daryti viską, ką gali.
Sakyčiau, praktika man padeda tapti daug drąsesniu žmogumi. Ir ne tik ant kilimo (), bet ir realiame gyvenime kiekvieną dieną. Jaučiuosi stipresnis, fiziškai ir protiškai. Aš tapau labiau pasitikintis visais savo gyvenimo aspektais.
Jokiu būdų! Jei atvirai, aš net nežinojau, kad tokie kursai egzistuoja. Kai pradėjau užsiimti joga, net neįsivaizdavau, iš kur atsiranda jos mokytojai 🙂 Tačiau dabar, vis labiau pasinėrus į jogą, man tampa vis įdomesnė galimybė vesti kursus.
Jogoje radau tiek grožio ir laisvės, kad labai noriu supažindinti žmones su šiuo pasauliu, tapti jų vedliu. Mane ypač žavi moters potencialo realizavimo galimybės: grožis, rūpestis, švelnumas, meilė – visa tai, kas gražiausia, ką moteris gali atnešti šiam pasauliui. Būdamas jogos mokytojas ateityje, norėčiau perteikti žmonėms, kokios didžiulės yra jų galimybės, kurių jie gali išmokti, taip pat ir per jogą.
Iki to laiko planuoju būti instruktoriumi! Jei atvirai, norėčiau būti... keliaujančia jogos mokytoja. Visada svajojau gyventi mobiliajame furgone. Ši idėja gimė dar mano aistros laipiojimui uolomis laikais. Kelionės mikroautobusais, laipiojimas uolomis ir joga yra tai, ką norėčiau matyti savo ateityje.