Kartais šeimos išyra. Tai ne visada yra tragedija, tačiau auginti vaiką nepilnoje šeimoje nėra pats geriausias pasirinkimas. Puiku, jei turite galimybę vėl ją sukurti su kitu žmogumi, nauju tėčiu ar nauja mama, bet ką daryti, jei vaikas nusiteikęs prieš bet kokius „naujus“? Ką daryti, jei vaikas nori, kad mama būtų tik su jo tėčiu ir su niekuo kitu? Arba tėtis gyventi tik su mama, o ne su kokia kita teta už jo ribų?
Taigi, tikroji istorija ir pasiūlymas jos sprendimui.
Pažintis su mano vyro vaiku prieš pusantros savaitės buvo sėkminga: 4 valandų pasivaikščiojimas ežere su maudynėmis ir pikniku buvo lengvas ir nerūpestingas. Sereža nuostabus, atviras, gerai išauklėtas, geranoriškas vaikas, su juo palaikome gerą kontaktą. Tada kitą savaitgalį surengėme kelionę už miesto su palapinėmis – su mano draugais ir mano vyro draugais jis taip pat pasiėmė savo sūnų. Čia viskas įvyko. Faktas yra tas, kad mano vyras visada buvo šalia manęs - jis apkabino, bučiavosi, nuolat rodė dėmesio ir švelnaus rūpesčio ženklus. Matyt, berniuką tai labai įskaudino ir kažkuriuo metu jis tiesiog pabėgo nuo mūsų į mišką. Prieš tai jis visada buvo šalia, juokavo, bandė apkabinti savo tėvą ... o tada - jį apėmė apmaudas ir jis pabėgo.
Greitai jį suradome, bet jis kategoriškai atsisakė kalbėtis su tėčiu. Bet man pavyko prie jo prieiti ir net apkabinti, jis net nesipriešino. Sereža man visiškai nekelia agresijos. Tiesiog tyliai apsikabinome jį miške apie valandą, kol jis nurimo. Po to pagaliau pavyko pasikalbėti, nors iš karto susikalbėti nepavyko — įtikinėti, paglostyti. Ir čia Seryozha išsakė viską, kas jame virė: kad jis asmeniškai neturi nieko prieš mane, kad jis jaučia, kad aš su juo elgiuosi labai gerai, bet jis norėtų, kad manęs nebūtų. Kodėl? Nes jis nori, kad jo tėvai gyventų kartu, ir tiki, kad jie galės vėl kartu. O jei padarysiu, tai tikrai to nebus.
Nelengva išgirsti tai skirtą man, bet man pavyko susitvarkyti ir grįžome kartu. Tačiau kyla klausimas, ką dabar daryti?
Užmezgus kontaktą, siūlome tokį rimtą pokalbį:
Sereža, tu nori, kad tavo tėvai būtų kartu. Už tai tave labai gerbiu: tu myli savo tėvus, rūpiniesi jais, esi protinga. Ne visi berniukai moka taip mylėti savo tėvus! Bet šiuo atveju klysti, su kuo tėtis turėtų gyventi – ne tavo klausimas. Tai ne vaikų, o suaugusiųjų reikalas. Klausimą, su kuo jam gyventi, sprendžia tik tavo tėtis, jis sprendžia visiškai pats. O suaugęs irgi turėsi: su kuo, su kokia moterimi gyvensi, spręsi tu, o ne vaikai!
Tai galioja ir man. Aš tave suprantu, tu norėtum, kad palikčiau tavo santykius su mama ir tėčiu. Bet aš negaliu to padaryti, nes myliu jį ir jis nori, kad būtume kartu. Ir jei tėtis nori gyventi su manimi, o tu nori kito, tada man svarbus tavo tėvo žodis. Šeimoje turi būti tvarka, o tvarka prasideda nuo pagarbos vyresniųjų sprendimams.
Sergejus, ką tu manai apie tai? Kaip planuoji elgtis su tėvo sprendimu?