Mūsų kūnas yra 75% vandens ir kiekviena mūsų ląstelė yra pripildyta juo. Nesunku suprasti, kad sausra gali būti svarbus patogeninis veiksnys. Kai sausra, kuri pasireiškia organizme, eina iš eilės po aplinkos sausros, ji vadinama išorine sausra. Jis gali kilti ir iš paties kūno, nepriklausomai nuo supančios aplinkos drėgmės lygio; tada kalbama apie vidinę sausrą.

Tarp kūno ir išorės vyksta nuolatiniai drėgmės mainai, abu elementai linkę „drėgmės balanso“. Gamtoje jis visada yra drėgniausias elementas, kuris savo drėgmę perduoda džiovyklei. Taigi labai drėgnoje aplinkoje organizmas pasisavina vandenį iš aplinkos. Kita vertus, sausoje aplinkoje organizmas savo skysčius išgaruodamas nukreipia į išorę: išdžiūsta. Dažniausiai ši būsena sukelia disbalansą. Jei tai vyksta ilgą laiką arba esate labai sausoje aplinkoje, atsiranda tokių simptomų kaip troškulys, per didelis burnos, gerklės, lūpų, liežuvio, nosies ar odos džiūvimas, taip pat sausos išmatos, negausus šlapimas ir blankūs, sausi plaukai. Ši labai sausa aplinka randama tam tikrose ekstremaliose klimato zonose, taip pat perkaitusiuose ir blogai vėdinamuose namuose.

Vidinis sausumas dažniausiai pasireiškia esant per dideliam karščiui ar po kitų problemų, dėl kurių netenkama skysčių (per didelis prakaitavimas, gausus viduriavimas, per daug šlapimo, stiprus vėmimas ir kt.). Simptomai yra panašūs į išorinio sausumo simptomus. Jei vidinis sausumas pasieks plaučius, rasime ir tokių apraiškų kaip sausas kosulys, kraujo pėdsakų skrepliuose.

Tradicinė kinų medicina skrandį laiko kūno skysčių šaltiniu, nes būtent skrandis gauna skysčius su maistu ir gėrimais. Valgymas nereguliariu laiku, skubėjimas ar grįžimas į darbą iš karto po valgio gali sutrikdyti tinkamą skrandžio veiklą ir taip paveikti skysčių kokybę organizme, o tai galiausiai sukelia vidinį sausumą.