Asmeninis augimas gali turėti skirtingus mastus: tai gali būti patobulinimai pagal asmeninę normą arba išeitis iš jo.
Vyras sirgo, pamažu pasveiko ir grįžo į normalią būseną. Psichologinėje metaforoje tai ne asmeninis augimas, o atsigavimas, sėkminga psichoterapija. Sveikas žmogus nuėjo į fitnesą ir pašalino pilvuką: metafora kalbant, tai yra asmeninis augimas, bet normos ribose. Jis yra tarp geriausių, bet vis tiek ne sportininkas. Jei žmogus sportavo ir pradėjo žymiai išsiskirti pagal rodiklius, tapo kitoks nei daugumos, metafora tai yra asmeninis augimas, kuris pakyla virš normos.
Kai žmoguje vyksta asmeniniai, o ne tik fiziniai pokyčiai, tai pokyčiai asmeninės normos ribose yra mažas asmeninis augimas. Jis buvo kategoriškas, greito būdo, jautrus žmogus, nejautė partnerio – pašalinęs šiuos trūkumus ir tapęs visai padorus, patyrė asmeninį augimą. Bet jis liko daugumos viduje, liko tarp daugelio.
Paprastai toks mažas asmeninis augimas vyksta lygiagrečiai su Geštalto terapijos ir panašių sistemų procesu, žr. Psichologiniu požiūriu tiksliau kalbėti apie psichokorekciją, pedagoginiu požiūriu tai yra ugdymas arba saviugda.
Jeigu jis įgijo lyderio savybių, išmoko dirbti su savimi savarankiškai, įgijo nepažeidžiamumą nuo gyvenimo smūgių, jei garantuotai bus apsaugotas nuo depresijos ir alkoholizmo, jei tai iš principo tapo nesuderinama su jo gyvenimo būdu – atrodo kad tokie jo bruožai išsiskiria iš normatyvinės daugumos, tai išėjimas už normos ribų yra didelis asmeninis augimas.
Paprastai didelis asmeninis augimas savaime, kaip ir augimas, nevyksta, tokie rezultatai dažniausiai atsiranda kaip asmenybės tobulėjimo rezultatas. Pedagogine prasme tai yra savęs tobulinimas.