Mes gerai nepažįstame šios nuostabios moters, aktorės, modelio, nors kiekvienas jos veido ir kūno bruožas yra pažįstamas milijonams. Ji mažai kalba apie save, saugo savo asmeninį gyvenimą nuo bulvarinių laikraščių. Susitikimas su Monica Belucci – ne spaudai, o sielai.
Pirmą ir kol kas vienintelį kartą į Rusiją ji atvyko praėjusią vasarą, į Cartier, kurio veidu tapo prieš kelerius metus, pristatymą. Atvyko tik vienai dienai. Išvykdama iš Paryžiaus ji peršalo, todėl Maskvoje atrodė kiek pavargusi, tarsi išnykusi. Kaip bebūtų keista, pasirodė, kad šis nuovargis, jos lūpų kampučiuose slypintis šešėlis, dar labiau gilinantis pajuodusias akis, Monikai Belucci labai tinka. Ji traukia visus: savo tylumu, kuriame vis įtari kažkokią paslaptį, lėtas, pasitikinčias žemo balso intonacijas, labai itališkus nepriekaištingai gražių rankų gestus. Ji žavaus būdo – pokalbio metu lengvai palieskite pašnekovą, tarsi užhipnotizuodami, įelektrindami savo energija.
Monika nemėgsta viešai sakyti kalbų, matyt, suvokdama, kad žiūrovą labiau domina jos iškirptė, o ne tai, ką ji iš tikrųjų sako. Gaila. Įdomu jos klausytis ir su ja kalbėtis. Prasideda mūsų interviu, ir po kelių minučių, po pirmųjų pažinties frazių ir neišvengiamų bendrų klausimų apie kūrybinius planus ir naujus filmus, ji „paleidžia“ save, laikosi paprastai, natūraliai, be jokio prisirišimo. Su šypsena ji pastebi, kad gražu, žinoma, malonu, bet „grožis praeis, tereikia palaukti“. Kalbamės apie jos asmeninį gyvenimą, o Monika prisipažįsta, kad į savo vyrą Vincentą Casselį su ypatingu švelnumu žiūri nuo tada, kai šis tapo tėvu. Tada ji gailisi, kad atsivėrė, prašo, kad iš pokalbio pašalintume kai kurias frazes. Mes sutinkame, ir ji už tai dėkoja: „Tu mane gerbi“.
Trumpai ir aiškiai
Kokie buvo svarbiausi įvykiai jūsų gyvenime pastaraisiais metais?
Mano karjeros raida ir dukros gimimas.
Ką jie tavyje pakeitė?
Karjeros plėtra suteikė pasitikėjimo, o gimus dukrytei išmokau suprasti, kas gyvenime iš tiesų svarbu, o kas ne…
Kas tau yra prabanga?
Turėkite asmeninio laiko.
Nėštumo metu užsiėmėte joga, dukrai buvo suteiktas rytietiškas vardas – Deva... Ar jus traukia Rytai?
Taip. Tiek dvasiškai, tiek fiziškai.
Ar kiekviena moteris turėtų patirti motinystę?
Ne, kiekvienas sprendžia pats. Man tai buvo gyvybiškai svarbu.
Ar turite profesinių apribojimų?
Dalyvavimas pornografiniuose filmuose.
Ar žmogui gyvenime reikia fizinio grožio?
Nemanau, kad tai būtina. Tačiau tai gali šiek tiek palengvinti gyvenimą.
Ar manote, kad reikia laikytis kokių nors išvaizdos, santykių normų?
Standarto sąvoka man neegzistuoja.
Psichologijos: Tikriausiai jus, kaip ir daugelį žvaigždžių, slegia jūsų profesijos viešumas?
Monica Bellucci: Bandau į tai nekreipti dėmesio... Atsiprašau, bet aš nemėgstu leisti žmonių į savo privatų pasaulį. Nekalbu apie mūsų santuoką su Vincentu – noriu mus apsaugoti. Nors, tiesą pasakius, tame, ką tu vadini viešumu, man nieko naujo. Ten, kur aš gimiau ir augau (Citta di Castello Italijos Umbrijos provincijoje. – SN), privatumo visiškai nebuvo. Visi visus pažinojo, visi buvo prieš visus, o mano dvikovos namus pasiekė anksčiau už mane. O kai atėjau, mama jau buvo gana pasiruošusi įvertinti mano elgesį. O moralė buvo paprasta: vyrai švilpė paskui mane, o moterys plepėjo.
Viena iš jūsų kolegų aktorių prisipažino, kad kai ji buvo paauglė, brandžių vyrų išvaizda ją slėgė. Ar jautėte kažką panašaus?
M.B.: Man buvo liūdna, jei jie į mane nepažiūrėjo! (Juokiasi). Ne, man atrodo, kad negalima kalbėti apie grožį kaip apie kažkokią naštą. Tai neteisinga. Grožis yra puikus šansas, už jį galima tik padėkoti. Be to, tai praeis, tereikia palaukti. Kaip sakė kažkas nekvailio, jo veiksmui skiriamos tik trys minutės, o tada turėtumėte sugebėti nepastebėti savęs. Vieną dieną mane šokiravo tokia mintis: „Gražios moterys sukurtos neįsivaizduojantiems vaikinams“. Pažįstu daug gražių žmonių, kurių gyvenimas yra visiškas siaubas. Nes jie neturi nieko kito, išskyrus grožį, nes jiems nuobodu patys, nes jie egzistuoja tik atsispindėję kitų akyse.
Ar kenčiate dėl to, kad žmones labiau traukia jūsų grožis, o ne asmenybė?
M.B.: Tikiuosi, tai man per daug nerūpi. Yra tokia stabili mintis: jei moteris yra graži, vadinasi, ji tikrai kvaila. Manau, kad tai labai pasenusi idėja. Asmeniškai, kai matau gražią moterį, pirmiausia pagalvoju ne apie tai, kad ji pasirodys kvaila, o apie tai, kad ji tiesiog graži.
Bet tavo grožis privertė anksti palikti namus, tapti modeliu...
M.B.: Išėjau ne dėl grožio, o dėl to, kad norėjau pažinti pasaulį. Tėvai man suteikė tokio pasitikėjimo savimi, suteikė tiek meilės, kad ji mane pripildė iki kraštų, sutvirtino. Juk pirmą kartą įstojau į Perudžos universiteto teisės fakultetą, turėjau susimokėti už studijas ir pradėjau papildomai užsidirbti kaip modelis... Tikiuosi, kad galiu mylėti savo dukrą taip, kaip mane mylėjo tėvai. . Ir auklėk ją, kad ji būtų nepriklausoma. Jau aštuonių mėnesių ji pradėjo vaikščioti, todėl turėtų anksti išlipti iš lizdo.
Ar kada nors svajojote gyventi kaip paprastas žmogus – ne garsus, ne žvaigždė?
M.B.: Man patinka būti Londone – ten esu mažiau žinomas nei Paryžiuje. Bet, mano nuomone, mes patys sukeliame žmonėms agresiją, nustatydami tam tikrą atstumą tarp jų ir savęs. Ir aš gyvenu įprastą gyvenimą: vaikštau gatvėmis, valgau restoranuose, einu į parduotuves... kartais. (Juokiasi.) Ir niekada nesakyčiau: „Grožis ir šlovė yra mano problemos“. Aš neturiu šios teisės. Tai ne problema. Tikroji problema yra tada, kai sergate, kai nėra kuo maitinti vaikų...
Kartą pasakėte: „Jei nebūčiau tapusi aktore, būčiau ištekėjusi už vietinio vaikino, pagimdžiusi jam tris vaikus ir nusižudžiusi“. Ar vis dar taip manai?
M.B.: Dieve, manau, kad tikrai tai sakiau! Taip, manau. (Juokiasi). Turiu merginų, kurios sukurtos namams, santuokai, motinystei. Jie nuostabūs! Man patinka juos aplankyti, jie gamina kaip deivės, jaučiuosi kaip su mama: jie tokie rūpestingi, visada pasiruošę padėti. Aš einu pas juos ir žinau, kad visada juos rasiu namuose. Tai puiku, tai kaip patikima galinė dalis! Aš taip norėčiau būti toks pat, gyventi ramų, išmatuotą gyvenimą. Bet aš turiu kitokią prigimtį. O jei turėčiau tokį gyvenimą, jausčiausi kaip įkalinta.
Kaip jautiesi savo kūnui? Iš šalies atrodo, kad esate tuo patenkintas. Ar tai tiesa, ar tik įspūdis iš filmų?
M.B.: Aktorės kūnas kalba lygiai taip pat, kaip jos veidas. Tai yra darbo įrankis, ir aš galiu jį naudoti kaip objektą, kad galėčiau stipriau atlikti savo vaidmenį. Pavyzdžiui, garsiojoje išprievartavimo scenoje filme „Negrįžtamas“ aš taip panaudojau savo kūną.
Šiame filme suvaidinote labai žiaurią išžaginimo sceną, kuri truko 9 minutes ir, kaip teigiama, buvo nufilmuota vienu kadru. Ar šis vaidmuo jus pakeitė? O gal pamiršote, kad tai tik filmas?
M.B.: Net paruošta Kanų kino festivalio publika – ir ji paliko šią sceną! Bet kur, jūsų manymu, šie žmonės eina, kai uždaro už savęs kino teatro duris? Teisingai, tikrasis pasaulis. O realybė kartais daug žiauresnė nei filmai. Žinoma, kinas yra žaidimas, bet net ir vaidinant kažkoks nesąmoningas veiksnys trukdo gyventi ir į tai reikia atsižvelgti. Kai įeini į pasąmonės sritį, niekada nežinai, į kokias savo gelmes gali nueiti. Šis vaidmuo filme „Negrįžtamas“ mane paveikė labiau, nei maniau. Man labai patiko mano herojės suknelė, ir iš pradžių norėjau ją pasilikti sau. Žinojau, kad išžaginimo vietoje jis bus suplyšęs, todėl man asmeniškai atidėjo dar vieną tokį pat. Tačiau po filmavimo net pagalvoti negalėjau apie jo dėvėjimą. Aš net negalėjau į jį pažiūrėti! Žaidime, kaip ir gyvenime, galite išspręsti bet kokią techninę problemą, bet ne nesąmoningą.
Filme „Negrįžtamas“ suvaidinote išprievartavimą išgyvenusį žmogų. Dabar Bertrano Blierio filme Kiek tu mane myli? – prostitutė… Ar domitės moterų statusu ar teisėmis?
M.B.: Taip. Labai anksti tapau savarankiška ir net nežinau, kaip yra ko nors prašyti vyro. Galiu pasitikėti savimi ir tai man svarbu. „Laikoma moteris“ italų kalba bus mantenuta, pažodžiui „ta, kuri laikoma rankoje“. Ir aš nenoriu, kad kas nors laikytų mane rankoje. Čia ir prasideda moters nepriklausomybė. Suprantu, kaip man pasisekė kaip aktorei: praėjus trims mėnesiams po dukters gimimo, galėjau grįžti į filmavimą ir pasiimti ją su savimi. Tačiau dauguma moterų trijų mėnesių vaiką priverstos atiduoti į darželį: 7 ryto atneša, vakare išveža ir nežinia, ką jis visą dieną be jų veikė. Tai nepakeliama, nesąžininga. Vyrai, kurie leidžia įstatymus, nusprendė, kad moteris gali palikti savo vaiką praėjus trims mėnesiams po to, kai pirmą kartą jį pamatė. Tai visiška nesąmonė! Jie nieko nežino apie vaikus! Siaubas, kad mes taip pripratę prie tokios neteisybės, kad manome, kad tai normalu! Moteris skriaudžiama pasitelkus vyrų „kontrabandinius“ įstatymus! Arba štai kitas: Italijos vyriausybė nusprendė, kad apvaisinimas mėgintuvėlyje ir donoro spermos naudojimas gali būti leidžiamas tik oficialioms poroms. Tai reiškia, kad jei nepasirašėte, jei neuždėjote visų šių antspaudų, mokslas jums negali padėti! Religinės dogmos ir kasdieniai prietarai vėl valdo žmonių likimus. Musulmonų pasaulis draudžia moteriai vaikščioti nepridengta galva, o pas mus jai draudžiama laukti pagalbos iš mokslo, o mama netaps, jei neatliks tų pačių formalių visuomenės reikalavimų, kaip nešioti skarelę. ! Ir tai yra modernioje Europos šalyje! kai buvo priimtas šis įstatymas. laukiausi vaikelio. Buvau laiminga, o neteisybė kitų atžvilgiu mane papiktino! Kas yra įstatymo auka? Dar kartą moterys, ypač vargšės. Aš viešai sakiau, kad tai yra gėda, bet man atrodė, kad to nepakanka. Protestavau kaip modelis ir aktorė: „Vanity Fair“ viršelyje pozavau visiškai nuoga. Na, tu tai žinai... Septintą nėštumo mėnesį.
Panašu, kad gyveni tarp trijų šalių – Italijos, Prancūzijos, JAV – oro uostų. Ar atsiradus dukrai kilo noras praleisti laiką?
M.B.: Vartojau devynis mėnesius. Nėštumo metu visko atsisakiau, rūpinausi tik skrandžiu ir nieko nedariau.
O dabar vėl viskas taip pat? Ar įvyko kokių nors reikšmingų pokyčių?
M.B.: Prieš. Aš pats sau nusprendžiau, kas svarbiausia, ir dabar darau tik tai. Bet net ir šių pagrindinių dalykų mano gyvenime yra per daug. Sakau sau, kad tokiame ritme neegzistuosiu amžinai. Ne, manau, kad dar turiu kažką atrasti pačiam, kažką sau įrodyti, išmokti. Bet, ko gero, vieną dieną ateis momentas, kai nenustosiu tiesiog tobulėti – tiesiog prarasiu tokį norą.
Kaip manai, ar įmanoma mylėti ir vis tiek būti laisvam?
M.B.: Man tai yra vienintelis būdas mylėti. Meilė gyvuoja tik tada, kai yra pagarba vienas kitam ir laisvė. Noras turėti kitą kaip daiktą yra absurdiškas. Niekas mums nepriklauso, nei mūsų vyrai, nei vaikai. Galime dalytis kažkuo tik su mylimais žmonėmis. Ir nebandyk jų keisti! Kai pavyksta ką nors „perdaryti“, nustoji jį mylėti.
Prieš pat dukters gimimą sakei: „Filmus galima kurti visą gyvenimą. Bet vaikams neleidžiama“. Dabar turite vaiką, karjerą ir kūrybą... Ar jums kažko trūksta?
M.B.: Tikriausiai ne, man užtenka! Net jaučiu, kad turiu per daug. Dabar viskas gerai, gyvenime yra harmonija, bet suprantu, kad tai nesitęs amžinai. Laikas bėga, žmonės su juo išeis... Nejaunėjau, todėl kiekvieną akimirką stengiuosi išgyventi kuo šviesiau.
Ar kada nors kreipėtės į psichoterapiją?
M.B.: Aš neturiu laiko. Bet esu tikras, kad pačiam mokytis yra įdomu. Galbūt tai padarysiu, kai būsiu vyresnis. Jau tiek daug veiklos sugalvojau sau tiems metams, kai esu senas! Tai bus nuostabus laikas! Negali laukti! (Juokiasi.)
Privatus verslas
- 1969 m. rugsėjo 30 d. Citta di Castello mieste, Umbrijos provincijoje, centrinėje Italijoje.
- 1983 m. įstoja į Perudžos universiteto Teisės fakultetą.
- 1988 m. Dirba garsiojoje modelių agentūroje Elite Milane.
- 1992 m. filmas „Drakula“ FF Coppola, kur jis pakvietė ją vaidinti po to, kai pamatė vieną iš Monikos mados filmavimų.
- 1996 J. Mimouni filmo „Butas“ filmavimo aikštelėje jis susipažįsta su savo būsimu vyru aktoriumi Vincentu Casseliu.
- 1997 m. Nominacija pagrindiniam Prancūzijos kino apdovanojimui „Cezaris“ už vaidmenį filme „Butas“.
- 1999 Santuoka su Vincentu Casseliu.
- 2000 m. Pirmasis rimtas vaidmuo – J. Tornatore filme „Malena“; Fotografijos nuogams Max ir Pirelli kalendoriams.
- 2003 m. Epas „Matrica“ užtikrina Bellucci tarptautinės žvaigždės statusą. Filmavimasis "Saulės ašarose" su Bruce'u Willisu sukelia gandus apie aktorių santykius.
- 2004 m. gimė Devos dukra (išvertus iš sanskrito – „dieviškoji“). F. Shenderferio filmai „Slaptieji agentai“ ir M. Gibsono „Kristaus kančia“.
- 2005 m. Piktosios burtininkės vaidmuo T. Gilliamo filme „Broliai Grimai“. Tuo pat metu jis dirba su dar penkiais kino projektais.