Daugybė tyrimų įrodė, kad tėvystė mažina testosterono kiekį vyrų kraujyje. Šeimoje gimus vaikui seksualinis aktyvumas mažėja, todėl didėja prisirišimas prie šeimos, jaunieji tėčiai neina į kairę. Tačiau Mičigano universiteto psichologė Sari van Anders teigia kitaip. Ji nekvestionuoja kolegų rezultatų, o tik pabrėžia sudėtingą hormonų santykį su specifine situacija, kurioje žmogus gali atsidurti.
„Priklausomai nuo konteksto ir mūsų elgesio, gali būti stebimi įvairūs hormoniniai pokyčiai. Šiuos dalykus jungia labai sudėtingi modeliai. Kartais dviem panašiais atvejais hormonų antplūdis į kraują gali pasireikšti visiškai skirtingais būdais. Tai gali priklausyti nuo to, kaip žmogus suvokia situaciją“, – aiškino mokslininkė. „Tai ypač pasakytina apie tėvystę, kai galime pastebėti neįtikėtiną elgesio modelių įvairovę“, - pridūrė ji.
Norėdamas pamatyti, kaip kiekvienu atveju pasireikš hormono išsiskyrimas, van Andersas nusprendė atlikti eksperimentą. Ji sumodeliavo keturias skirtingas situacijas, kuriose pagrindinis veikėjas buvo lėlė. Jie dažniausiai naudojami Amerikos vidurinių mokyklų klasėse mokant paauglius, kaip elgtis su vaikais. Lėlė gali verkti labai natūraliai ir reaguoja į prisilietimą.
Eksperimente dalyvavo 55 20 metų amžiaus savanoriai. Prieš eksperimentą jie perdavė seiles analizei, kad nustatytų testosterono lygį, o po to buvo suskirstyti į keturias grupes. Pirmasis buvo pats lengviausias. Vyrai kurį laiką tiesiog ramiai sėdėjo fotelyje ir žiūrėjo žurnalus. Atlikę šią paprastą užduotį, jie pakartotinai paėmė seilių mėginius ir išvyko namo. Tai buvo kontrolinė grupė.
Antroji grupė turėjo tvarkyti kūdikio lėlę, kuri buvo užprogramuota verkti 8 minutes. Nuraminti vaiką buvo galima tik uždėjus jam ant rankos sensorinę apyrankę ir sūpuojant ant rankų. Trečiajai grupei sekėsi sunkiai: apyrankės nebuvo įteikta. Todėl, kad ir kaip vyrai stengėsi, mažylis nenurimo. Tačiau paskutinės grupės žmonių laukė sunkesnis išbandymas. Lėlė jiems nebuvo padovanota, o priversta klausytis verksmo, kuris, beje, buvo labai tikroviškas, įraše. Todėl jie klausėsi dejonių, bet nieko negalėjo padaryti. Po to visi perdavė seiles analizei.
Rezultatai patvirtino Sari van Anders hipotezę. Iš tiesų, trijose skirtingose situacijose (mes vis dar neatsižvelgiame į pirmąją) tiriamųjų kraujyje buvo skirtingi testosterono kiekiai. Tie, kuriems nepavyko nuraminti kūdikio, neparodė jokių hormoninių pokyčių. Laimingiems vyrams, kurių glėbyje vaikas nutilo, testosterono kiekis sumažėjo 10 proc. Nors dalyvių, kurie tiesiog klausėsi verkimo, vyriškų hormonų lygis šoktelėjo 20%.
„Galbūt vyrui išgirdus verkiantį vaiką, bet padėti negali, suveikia pasąmonės reakcija į pavojų, kuri išreiškiama noru apsaugoti vaiką. Šiuo atveju testosterono padidėjimas siejamas ne su seksualiniu elgesiu, o su saugumu“, – siūlo van Andersas.