Visa tiesa apie „tylią“ žodinę prievartą

„Mama niekada nekėlė man balso. Jei bandžiau smerkti jos auklėjimo metodus – žeminančias pastabas, kritiką – ji pasipiktino: „Ką tu šneki! Niekada gyvenime nepakėliau balso prieš tave! Bet žodinis smurtas gali būti labai tylus...“ – sako Anna, 45 m.

„Vaikystėje jaučiausi nematoma. Mama manęs paklausdavo, ko noriu vakarienei, o tada gamindavo ką nors visiškai kitokio. Ji manęs paklausė, ar esu alkana, o kai atsakiau „ne“, padėjo prieš mane lėkštę, įsižeidė ar supyko, jei nevalgiau. Ji tai darė visą laiką, dėl bet kokios priežasties. Jei norėjau raudonų sportbačių, ji pirko mėlynus. Puikiai žinojau, kad mano nuomonė jai nieko nereiškia. Ir kaip suaugęs, aš nepasitikiu savo skoniu ir sprendimais “, - prisipažįsta 50 metų Alisa.

Tai ne tik tai, kad žodinis smurtas suvokiamas kaip mažiau traumuojantis nei fizinis (kas, beje, netiesa). Kai žmonės galvoja apie žodinį prievartą, jie įsivaizduoja žmogų, kuris rėkia širdį draskantį, nekontroliuojamą ir drebantį iš pykčio. Tačiau tai ne visada tinkamas vaizdas.

Ironiška, bet kai kurios blogiausios žodinės prievartos formos yra tokios. Tyla gali būti veiksmingas būdas išjuokti ar pažeminti. Tyla atsakant į klausimą arba trumpalaikis komentaras gali sukelti daugiau triukšmo nei garsi tirada.

Vaikas, patyręs tokį smurtą, dažnai patiria prieštaringesnių emocijų nei tas, ant kurio šaukiama ar įžeidžiama. Pykčio nebuvimas sukelia sumaištį: vaikas negali suprasti, kas slypi už prasmingos tylos ar atsisakymo atsakyti.

Labai skaudu, kai su tavimi elgiamasi kaip su nematomu žmogumi, tarsi tu turi tiek mažai galvoje, kad net nėra prasmės tau atsakyti. Vargu ar yra kas nors labiau bauginančio ir įžeidžiančio už ramų mamos veidą, kai ji apsimeta tavęs nepastebianti.

Yra keletas žodinio prievartos tipų, kurių kiekvienas paveikia vaiką skirtingai. Žinoma, pasekmės atsiliepia suaugus.

Neretai pranešama apie žodinį prievartą, tačiau apie tai nekalbama ar rašoma pakankamai dažnai. Visuomenė iš esmės nesuvokia toli siekiančių pasekmių. Sulaužykime tendenciją ir pradėkime sutelkti dėmesį į „tyliąsias“ smurto formas.

1 NEMATOMAS VYRAS: KAI JŪS Ignoruoja

Dažnai vaikai informaciją apie juos supantį pasaulį ir santykius jame gauna neakivaizdžiai. Rūpestingos ir jautrios mamos dėka vaikas pradeda suprasti, kad yra vertingas ir vertas dėmesio. Tai tampa sveikos savigarbos pagrindu. Atsakinga mama savo elgesiu aiškiai parodo: „Tu esi geras toks, koks esi“, ir tai suteikia vaikui jėgų ir pasitikėjimo tyrinėti pasaulį.

Vaikas, kurį mama ignoruoja, neranda savo vietos pasaulyje, jis netvirtas ir trapus.

Edvardo Tronicko ir beveik prieš keturiasdešimt metų atlikto eksperimento „Passless Face“ dėka mes žinome, kaip nepriežiūra veikia kūdikius ir mažus vaikus.

Eksperimento metu buvo manoma, kad 4-5 mėnesių vaikai praktiškai nebendrauja su mama. Tronikas vaizdo įraše užfiksavo, kaip mažyliai reaguoja į mamos žodžius, šypsenas ir gestus. Tada mamai teko pakeisti savo veido išraišką į visiškai abejingą. Iš pradžių mažyliai bandė reaguoti taip pat, kaip įprastai, tačiau po kurio laiko nusisuko nuo nejautrios mamos ir pradėjo graudžiai verkti.

Su mažais vaikais modelis buvo pakartotas. Jie irgi įprastais būdais bandė atkreipti mamos dėmesį, o kai tai nepavyko, nusisuko. Vengti kontakto yra geriau nei jaustis ignoruojamam, nepastebėtam, nemylimam.

Žinoma, kai mama vėl nusišypsojo, eksperimentinės grupės vaikai susiprato, nors tai nebuvo greitas procesas. Bet jei vaikas kasdien ignoruojamas, tai labai paveikia jo raidą. Jam išsivysto psichologinės adaptacijos mechanizmai – nerimastingas ar vengiantis prisirišimo tipas, kuris išlieka suaugęs.

2. MIRTOJI TYLA: NĖRA ATSAKYMO

Vaiko požiūriu tylėjimas atsakant į klausimą labai panašus į ignoravimą, tačiau emocinės šios taktikos pasekmės skiriasi. Natūrali reakcija yra pyktis ir neviltis, nukreipti į asmenį, kuris naudoja šią taktiką. Nenuostabu, kad prašymo / vengimo schema (šiuo atveju klausimas / atsisakymas) yra laikoma toksiškiausia santykių rūšimi.

Šeimos santykių specialistui Johnui Gottmanui tai yra tikras poros pražūties ženklas. Net ir suaugusiam žmogui nelengva, kai partneris atsisako atsakyti, o niekaip negalintis apsiginti vaiką itin slegia. Savigarbai daroma žala pagrįsta būtent nesugebėjimu apsisaugoti. Be to, vaikai kaltina save, kad nesulaukia tėvų dėmesio.

3. Įžeidžianti TYLA: panieka ir pašaipa

Žala gali būti padaryta nepakeliant balso – gestais, veido išraiškomis ir kitomis neverbalinėmis apraiškomis: akių vartymu, niekinamu ar įžeidžiančiu juoku. Kai kuriose šeimose patyčios praktiškai yra komandinis sportas, jei leidžiama dalyvauti kitiems vaikams. Kontroliuojantys tėvai arba tie, kurie nori būti dėmesio centre, naudoja šią techniką šeimos dinamikai valdyti.

4. SKAMBINAMA IR NEDUOJAMA: DUJINIS APŠVIETIMAS

Apšvietimas dujomis verčia žmogų abejoti savo suvokimo objektyvumu. Šis terminas kilęs iš filmo „Gaslight“ („Gaslight“) pavadinimo, kuriame vyras įtikino žmoną, kad ji išprotėjo.

Įjungus dujinį apšvietimą nereikia šaukti – tereikia pareikšti, kad koks nors įvykis iš tikrųjų neįvyko. Santykiai tarp tėvų ir vaikų iš pradžių nelygiaverčiai, mažas vaikas tėvus suvokia kaip aukščiausią autoritetą, todėl naudoti dujinį apšvietimą gana paprasta. Vaikas ne tik pradeda save laikyti „psichu“ – jis praranda pasitikėjimą savo jausmais ir emocijomis. Ir tai nepraeina be pasekmių.

5. „Jūsų labui“: aštri kritika

Kai kuriose šeimose tiek garsus, tiek tylus smurtas pateisinamas būtinybe ištaisyti vaiko charakterio ar elgesio trūkumus. Aštri kritika, kai bet kokia klaida kruopščiai nagrinėjama mikroskopu, pateisinama tuo, kad vaikas „neturėtų būti įžūlus“, „elgtis kukliau“, „žinoti, kas čia vadovauja“.

Šie ir kiti pasiteisinimai – tik priedanga žiauram suaugusiųjų elgesiui. Atrodo, kad tėvai elgiasi natūraliai, ramiai, vaikas pradeda save laikyti nevertu dėmesio ir palaikymo.

6. VISIŠKA TYLA: JOKIŲ PAGYRIMŲ IR PARAMOS

Sunku pervertinti to, kas nepasakoma, galią, nes vaiko psichikoje tai palieka skylę. Normaliam vystymuisi vaikams reikia visko, apie ką savo valdžia piktnaudžiaudami tėvai tyli. Vaikui svarbu paaiškinti, kodėl jis vertas meilės ir dėmesio. Tai būtina kaip maistas, vanduo, drabužiai ir stogas virš galvos.

7. ŠEŠĖLIAI TYLĖJOJE: Smurtą NORMALIZUOJAMAS

Vaikui, kurio pasaulis labai mažas, viskas, kas jam nutinka, vyksta visur. Dažnai vaikai mano, kad nusipelnė žodinio smurto, nes buvo „blogi“. Tai mažiau baisu nei prarasti pasitikėjimą žmogumi, kuris tavimi rūpinasi. Tai sukuria kontrolės iliuziją.

Net ir būdami suaugę, tokie vaikai gali racionalizuoti arba laikyti savo tėvų elgesį normaliu dėl daugelio priežasčių. Moterims ir vyrams vienodai sunku suvokti, kad žmonės, kurie privalo juos mylėti, juos įskaudino.