Išgelbėjo liūtai
2005 m. birželį Etiopijos kaime 12-metę mergaitę pagrobė keturi vyrai, eidama namo iš mokyklos. Po savaitės policijai pagaliau pavyko susekti, kur nusikaltėliai laikė vaiką: į vietą buvo nedelsiant išsiųsti policijos automobiliai. Norėdami pasislėpti nuo persekiojimo, nusikaltėliai nusprendė pakeisti dislokacijos vietą ir išvežti moksleivę iš gimtojo kaimo. Trys liūtai jau laukė iš slėptuvės išlindusių pagrobėjų. Nusikaltėliai pabėgo, palikę mergaitę, tačiau tada įvyko stebuklas: gyvūnai vaiko nelietė. Atvirkščiai, jie jį atidžiai saugojo, kol į įvykio vietą atvyko policija, o tik tada patraukė į mišką. Išsigandusi mergina pasakojo, kad pagrobėjai iš jos tyčiojosi, mušė ir norėjo parduoti. Liūtai net nebandė jos pulti. Vietinis zoologas gyvūnų elgesį aiškino tuo, kad greičiausiai mergaitės verksmas liūtams priminė jų jauniklių skleidžiamus garsus, todėl jie puolė padėti kūdikiui. Liudininkai įvykį laikė tikru stebuklu.
Saugomas delfinų
2004 m. pabaigoje gelbėtojas Robas Hovesas ir jo dukra bei jos draugai ilsėjosi Whangarei paplūdimyje Naujojoje Zelandijoje. Vyras su vaikais nerūpestingai pliaukštelėjo šiltose vandenyno bangose, kai staiga juos apsupo septynių delfinų pulkas. „Jie buvo visiškai laukiniai, – prisimena Robas, – sukiojosi aplink mus ir daužė vandenį uodegomis. Robas ir jo dukters mergina Helen nuplaukė dvidešimt metrų nuo kitų dviejų merginų, tačiau vienas delfinas jas pasivijo ir nėrė į vandenį tiesiai prieš jas. „Aš taip pat nusprendžiau pasinerti ir pažiūrėti, ką delfinas veiks toliau, bet kai pasilenkiau arčiau vandenyje, pamačiau didžiulę pilką žuvį (vėliau paaiškėjo, kad tai didysis baltasis ryklys), – pasakoja Robas. – Ji plaukė visai šalia mūsų, bet pamačiusi delfiną nuėjo pas dukrą ir draugę, kurios plaukė toli. Mano širdis nukrito iki kulnų. Sulaikęs kvapą žiūrėjau į prieš mane besiskleidžiantį veiksmą, bet supratau, kad beveik nieko negaliu padaryti. Delfinai sureagavo žaibiškai: jie vėl apsupo mergaites, neleisdami rykliui priartėti, ir nepaliko jų dar keturiasdešimt minučių, kol ryklys prarado jomis susidomėjimą. Dr. Rochelle Konstantin iš Oklando universiteto Biologijos mokslų mokyklos pakomentavo: „Delfinai žinomi dėl to, kad visada ateina į pagalbą bejėgiams padarams. Buteliais delfinai ypač garsėja šiuo altruistišku elgesiu, su kuriuo Robui ir vaikams pasisekė susidurti.
Reaguojantis jūrų liūtas
Kalifornijos gyventojas Kevinas Hince'as laiko save laimingu: jūrų liūto dėka jam pavyko išlikti gyvam. Būdamas 19 metų, sunkiai psichikos sutrikimo metu, jaunas vyras nukrito nuo Auksinių vartų tilto San Franciske. Šis tiltas yra viena iš populiariausių savižudybių vietų. Po 4 sekundžių laisvo kritimo žmogus atsitrenkia į vandenį maždaug 100 km/h greičiu, gauna daugybinius lūžius, po kurių išgyventi beveik neįmanoma. „Pirmą skrydžio sekundės dalį supratau, kad padariau siaubingą klaidą“, – prisimena Kevinas. „Bet aš išgyvenau. Nepaisant daugybės traumų, man pavyko išplaukti į paviršių. Sūpavau ant bangų, bet į krantą nuplaukti nepavyko. Vanduo buvo ledinis. Staiga pajutau, kad kažkas paliečia mano koją. Išsigandau, manydamas, kad tai ryklys, ir bandžiau smogti, kad atbaidytų. Bet gyvūnas tik aprašė ratą aplink mane, nėrė ir pradėjo stumti mane į paviršių. Per tiltą einantis pėsčiasis pastebėjo plūduriuojantį vyrą ir aplink jį besisukantį jūrų liūtą ir iškvietė pagalbą. Gelbėtojai atvyko greitai, tačiau Kevinas vis dar tiki, kad jei ne reaktyvus jūrų liūtas, vargu ar jis būtų išgyvenęs.
protingas elnias
2012 metų vasarį moteris vaikščiojo per Oksfordo miestą Ohajo valstijoje, kai vyras netikėtai ją užpuolė, ištempė į gretimo namo kiemą ir bandė pasmaugti. Greičiausiai jis norėjo apiplėšti savo auką, tačiau šie planai, laimei, neišsipildė. Namo kieme iš už krūmo iššoko stirna, kuri nusikaltėlį išgąsdino, po to jis suskubo slėptis. Į nusikaltimo vietą atvykęs seržantas Johnas Varley prisipažino, kad tokio įvykio per visą savo 17 metų karjerą neprisimena. Dėl to moteris išsigelbėjo su nedideliais įbrėžimais ir sumušimais – ir visa tai dėka nepažįstamo elnio, kuris laiku atvyko padėti.
Sušildytas bebrų
Rialas Guindonas iš Ontarijo, Kanados, su tėvais išvyko į stovyklą. Tėvai paėmė valtį ir nusprendė pažvejoti, o sūnus liko ant kranto. Dėl greitos srovės ir gedimų laivas apvirto, o suaugusieji nuskendo priešais šoką patyrusį kūdikį. Išsigandęs ir pasiklydęs vaikas nusprendė atvykti į artimiausią miestelį, kad išsikviestų pagalbą, tačiau saulei leidžiantis suprato, kad naktį negalės eiti per mišką, vadinasi, teks nakvoti lauke. Išsekęs berniukas atsigulė ant žemės ir staiga šalia pajuto „kažką šilto ir pūkuoto“. Nusprendęs, kad tai šuo, Rialas užmigo. Ryte pabudus paaiškėjo, kad nuo nakties šalčio jį išgelbėjo prie jo prilipę trys bebrai.
Šios neįtikėtinos istorijos rodo, kad nepaisant plačiai paplitusio laukinių gyvūnų suvokimo kaip grėsmės ir pavojaus šaltinio, mes su jais turime daug bendro. Jie taip pat gali parodyti altruizmą ir užuojautą. Jie taip pat pasirengę apsaugoti silpnuosius, ypač kai jis visai nesitiki pagalbos. Galiausiai, esame daug labiau nuo jų priklausomi, nei patys suprantame. Todėl ir ne tik – jie nusipelno teisės gyventi savo laisvą gyvenimą mūsų bendruose namuose, vadinamuose Žemės planeta.