Su plastikiniais maišeliais vyksta tikras karas. Neseniai paskelbtoje Pasaulio išteklių instituto ir Jungtinių Tautų aplinkos programos ataskaitoje teigiama, kad mažiausiai 127 šalys (iš 192 peržiūrėtų) jau priėmė įstatymus, reglamentuojančius plastikinius maišelius. Šie įstatymai svyruoja nuo tiesioginių draudimų Maršalo salose iki laipsniško panaikinimo tokiose vietose kaip Moldova ir Uzbekistanas.
Tačiau nepaisant griežtesnių taisyklių, plastiko tarša ir toliau yra pagrindinė problema. Kasmet į vandenyną patenka maždaug 8 milijonai metrinių tonų plastiko, kenkiančio povandeninei gyvybei ir ekosistemoms bei patenkančio į maisto grandinę, keldama grėsmę žmonių sveikatai. Pasak , plastiko dalelių randama net žmonių atliekose Europoje, Rusijoje ir Japonijoje. JT teigimu, vandens telkinių tarša plastiku ir jo šalutiniais produktais kelia rimtą grėsmę aplinkai.
Įmonės per metus pagamina apie 5 trilijonus plastikinių maišelių. Kiekvienas iš jų gali suirti per 1000 metų ir tik keli yra perdirbami.
Viena iš priežasčių, kodėl plastiko tarša tęsiasi, yra ta, kad plastikinių maišelių naudojimo reglamentavimas visame pasaulyje yra labai netolygus ir yra daug spragų, leidžiančių pažeisti galiojančius įstatymus. Štai keletas priežasčių, kodėl plastikinių maišelių taisyklės nepadeda kovoti su vandenynų tarša taip veiksmingai, kaip norėtume:
1. Dauguma šalių nesugeba reguliuoti plastiko per visą jo gyvavimo ciklą.
Labai nedaug šalių reguliuoja visą plastikinių maišelių gyvavimo ciklą – nuo gamybos, platinimo ir prekybos iki naudojimo ir šalinimo. Tik 55 šalys visiškai apriboja mažmeninį plastikinių maišelių platinimą kartu su gamybos ir importo apribojimais. Pavyzdžiui, Kinija uždraudžia plastikinių maišelių importą ir reikalauja, kad mažmenininkai iš vartotojų imtų mokestį už plastikinius maišelius, tačiau aiškiai neriboja maišelių gamybos ar eksporto. Ekvadoras, Salvadoras ir Gajana reglamentuoja tik plastikinių maišelių išmetimą, o ne jų importą, gamybą ar mažmeninį naudojimą.
2. Šalys teikia pirmenybę daliniam draudimui, o ne visiškam draudimui.
89 šalys nusprendė įvesti dalinius plastikinių maišelių draudimus arba apribojimus, o ne visiškus draudimus. Daliniai draudimai gali apimti pakuočių storio arba sudėties reikalavimus. Pavyzdžiui, Prancūzija, Indija, Italija, Madagaskaras ir kai kurios kitos šalys nėra visiškai uždraudusios visų plastikinių maišelių, tačiau jos draudžia arba apmokestina plastikinius maišelius, kurių storis mažesnis nei 50 mikronų.
3. Praktiškai nė viena šalis neriboja plastikinių maišelių gamybos.
Kiekio ribos gali būti viena iš efektyviausių plastikų patekimo į rinką kontrolės priemonių, tačiau tai yra ir rečiausiai naudojamas reguliavimo mechanizmas. Tik viena šalis pasaulyje – Žaliasis Kyšulys – įvedė aiškų gamybos apribojimą. Šalyje plastikinių maišelių gamyba buvo sumažinta procentais – nuo 60 % 2015 m. ir iki 100 % 2016 m., kai įsigaliojo visiškas plastikinių maišelių draudimas. Nuo tada šalyje leidžiama naudoti tik biologiškai skaidžius ir kompostuojamus plastikinius maišelius.
4. Daug išimčių.
Iš 25 šalių, kuriose uždraudžiami plastikiniai maišeliai, 91 yra taikomos išimtys ir dažnai daugiau nei viena. Pavyzdžiui, Kambodža atleidžiama nuo nedidelio kiekio (mažiau nei 100 kg) nekomercinių plastikinių maišelių importo. 14 Afrikos šalių turi aiškias plastikinių maišelių draudimo išimtis. Tam tikrai veiklai ar produktams gali būti taikomos išimtys. Dažniausios išimtys apima greitai gendančių ir šviežių maisto produktų tvarkymą ir gabenimą, smulkių mažmeninės prekybos prekių gabenimą, naudojimą moksliniams ar medicininiams tyrimams, šiukšlių ar atliekų saugojimą ir šalinimą. Kitos išimtys gali leisti naudoti plastikinius maišelius eksportui, nacionaliniam saugumui (maišeliai oro uostuose ir neapmuitinamose parduotuvėse) arba žemės ūkiui.
5. Jokių paskatų naudoti daugkartinio naudojimo alternatyvas.
Vyriausybės dažnai neteikia subsidijų daugkartiniams maišeliams. Jie taip pat nereikalauja, kad plastikinių ar biologiškai skaidžių maišelių gamyboje būtų naudojamos perdirbtos medžiagos. Tik 16 šalių galioja taisyklės dėl daugkartinio naudojimo maišelių ar kitų alternatyvų, pavyzdžiui, maišelių, pagamintų iš augalinės kilmės medžiagų, naudojimo.
Kai kurios šalys peržengia esamų taisyklių ribas, siekdamos naujų ir įdomių metodų. Jie bando perkelti atsakomybę už plastiko taršą nuo vartotojų ir vyriausybių plastiką gaminančioms įmonėms. Pavyzdžiui, Australija ir Indija patvirtino politiką, kuri reikalauja didesnės gamintojo atsakomybės ir politikos požiūrio, pagal kurį gamintojai turi būti atsakingi už savo produktų valymą ar perdirbimą.
Priemonių, kurių buvo imtasi, vis dar nepakanka sėkmingai kovoti su plastiko tarša. Plastiko gamyba per pastaruosius 20 metų padvigubėjo ir tikimasi, kad ji toliau augs, todėl pasauliui reikia skubiai sumažinti vienkartinių plastikinių maišelių naudojimą.