Taip, prieš gimstant sūnui mums buvo pasakyta, kad gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo. Taip, mes tai jau supratome, nes naujas žmogus yra nauja realybė. Bet vis tiek buvo netikėtumų.
Šeimoje atsiradus kūdikiui, kasdienybė labai pasikeičia. Ir dabar nekalbame apie naujus interjero daiktus: lovelę, komodą, aukštą kėdutę ir pan. Kalbu apie tai, ko mes, priešingai, turėjome atsikratyti: visam laikui ar kuriam laikui. Kaip paaiškėjo, kai kurių namų apyvokos daiktų su augančiu kūdikiu nėra pakeliui.
Dušo kabina su vonia. Ji ištikimai mums tarnavo daugelį metų. Buvome tikri, kad radome sau geriausią variantą. Ir net pirmus du mėnesius po sūnaus gimimo viskas buvo gerai.
„Išsiblaivėjimas“ atėjo, kai atėjo laikas nuo kūdikių maudymosi pereiti prie įprastos vonios. Tai pasirodė pražūtingai nepatogu. Labai aukšta padėklo šoninė sienelė. Vaikams 20 minučių maudymosi – dvi dienas skauda nugarą. Nesugebėjimas dėl plastikinių atvartų greitai pasiekti skirtingus vonios galus. Vanduo buvo renkamas labai lėtai. Santechnikas padarė bejėgišką gestą: juk tai pirmiausia dušo kabina. Ir kaip kabina puikiai veikė. Tačiau vieną nuostabią dieną mūsų kantrybė baigėsi ir kajutę pakeitėme įprasta vonia.
Kambarinis augalas. Graži, nuostabi Hovea. Ji pas mus augo dvejus metus ir užaugo beveik iki dviejų metrų. Kol sūnus kasė žemę iš jos puodo, mes vis tiek ištvėrėme. Kantrybė prasiveržė, kai pradėjo mokytis atsistoti ant kojų. Išsiskleidę apatiniai delno lapai buvo tobuli prisitraukimo strypai jo akyse. Ir būtų gerai, jei jis juos tiesiog nupjautų, tai pusė bėdos. Bet porą kartų pagavau puodą su palme tiesiog milimetrų atstumu nuo jo galvos ar kojos. Svoris ten labai padorus, būtų skausminga ir traumuojanti. Vieno kambario bute augalui kitos vietos nebuvo. Turėjau jį atiduoti į geras rankas.
Kampinės virtuvės spintelės durys. Kaip ir augalas, idealiai tinka kelių pasmakrėms. Ir pasirodė labai šaunu juo važiuoti, kol mama pamatys. Vyras tris kartus įsuko duris į vietą, kol pavargo. Dėl to kampinė spintelė virto atvira kampine lentyna. Beje, mums patiko.
sofa. Mano skausmas! Mėgstamiausia sofa, kuri neatlaikė tiek daug vaikiškų „staigmenų“. Gyvenimo pabaigoje net cheminis valymas negalėjo susidoroti su aromatais. O apie vandeniui atsparias sauskelnes man pasakoti nereikia. Berniukai, žinote, jie įdomūs, nes niekada nežinai, kur lėktuvas atsitrenks. Manasis pasirodė esąs snaiperis – gavo net sofos atlošą.
Beje, gavosi ir kita sofa. Bet jau iš žymeklių. Kaip paaiškėjo, vaikiškų flomasterių, kuriuos teoriškai reikėtų nuplauti nuo visko, nuo odinės sofos nepavyks nuplauti net su tirpikliu. O melamino kempinėlei tušinuko taip pat nepaims.
Kavos staliukas ant ratuku. Jis ramiai gyveno prie sofos, kol prieš savo valią pavirto transporto priemone. Užlipkite nuo sofos ant stalo (jie buvo tame pačiame lygyje), kojomis stipriau atsitraukite ir ridenkitės. Geriausiu atveju – į sieną, blogiausiu – į spintą. Po to, kai stalas su vaiku vos neįvažiavo į televizorių, jie nusprendė likimo negundyti.
Tapetai. Žinoma, ne atsikratyti, o iš dalies perklijuoti. Matyt, sūnus dar anksčiau nei mes planavo remontuoti, nes metodiškai juos nukirto. O ant iškarpų, beje, piešė. Viskas kaip ir turi būti.
Paveikslėlis. Manėme, kad pirmas ją išplėš sūnus. Ne, ji ramiai išgyveno kūdikystę ir laikotarpį iki trejų metų. Bet tada vaikas nusprendė padėti mamai ir porą kartų perėjo ją su šlapiu skuduru. Ačiū sūnau!
Tualetinis staliukas. Galbūt nebūčiau jo atsikračiusi. Tačiau persikėlusi į naują butą ji jo nepasiėmė. Iš viršaus į apačią buvo užklijuota lipdukais – šuniukai iš patrulio, Robocars, Fixiki, Barboskins... Turime pagerbti gamintojus, jie turi kokybiškus klijus, pasirodė, kad šio išpuolio neįmanoma nuplėšti.