Įtempti įvykiai, įžeidinėjimai ir pažeminimai palieka pėdsaką atmintyje, verčia juos patirti vėl ir vėl. Tačiau prisiminimai nėra įrašyti į mus vieną kartą ir visiems laikams. Juos galima redaguoti pašalinus neigiamą foną. Psichoterapeutė Alla Radčenko pasakoja, kaip tai veikia.
Prisiminimai nėra saugomi smegenyse kaip knygos ar kompiuterio failai.. Atminties saugyklos kaip tokios nėra. Kiekvieną kartą, kai kalbame apie kokį nors praeities įvykį, jis perrašomas. Smegenys iš naujo sukuria įvykių grandinę. Ir kiekvieną kartą jai sekasi šiek tiek kitaip. Informacija apie ankstesnes prisiminimų „versijas“ yra saugoma smegenyse, tačiau mes dar nežinome, kaip ją pasiekti.
Sunkūs prisiminimai gali būti perrašyti. Tai, ką jaučiame esamą akimirką, mus supanti aplinka, nauji potyriai – visa tai įtakoja, kaip atsiras vaizdas, kurį iškviesime atmintyje. Tai reiškia, kad jei prie kokio nors patirto įvykio prisiriša tam tikra emocija – tarkime, pyktis ar liūdesys – ji nebūtinai išliks amžinai. Mūsų nauji atradimai, naujos mintys gali atkurti šią atmintį kitokiu pavidalu – su kita nuotaika. Pavyzdžiui, jūs kam nors pasakėte apie emociškai sunkų įvykį savo gyvenime. Ir tau buvo suteikta pagalba – guodėsi, siūlė į jį pažvelgti kitaip. Tai renginiui suteikė saugumo jausmą.
Jei patiriame kokį nors sukrėtimą, pravartu iškart po to persijungti, pabandyti pakeisti galvoje susidariusį vaizdą.
Atmintis gali būti sukurta dirbtinai. Be to, taip, kad neatskirtumėte jo nuo tikrojo, o laikui bėgant tokia „klaidinga atmintis“ įgaus ir naujų detalių. Tai įrodo amerikiečių eksperimentas. Mokinių buvo paprašyta labai išsamiai užpildyti anketas apie save ir tada atsakyti į klausimus apie save. Atsakymas turėjo būti paprastas – taip arba ne. Klausimai buvo: „ar gimei ten ir ten“, „tavo tėvai buvo tokie ir tokie“, „ar tau patiko eiti į darželį“. Kažkuriuo metu jiems buvo pasakyta: „O kai tau buvo penkeri metai, tu pasiklydai didelėje parduotuvėje, pasiklydai ir tavo tėvai tavęs ieškojo. Asmuo sako: „Ne, nebuvo“. Jie jam sako: „Na, dar buvo toks baseinas, ten plaukiojo žaislai, tu bėgioji aplink šį baseiną, ieškodamas tėčio ir mamos“. Tada buvo užduota daug daugiau klausimų. Ir po kelių mėnesių vėl ateina, ir jiems taip pat užduodami klausimai. Ir jie užduoda tą patį klausimą apie parduotuvę. Ir sutiko 16-17 proc. Ir jie pridėjo keletą aplinkybių. Tai tapo žmogaus prisiminimu.
Atminties procesą galima valdyti. Laikotarpis, per kurį atmintis yra fiksuota, yra 20 minučių. Jei per tą laiką galvojate apie ką nors kita, nauja informacija persikelia į ilgalaikę atmintį. Bet jei juos pertrauksite kažkuo kitu, ši nauja informacija sukuria konkuruojančią užduotį smegenims. Todėl, jei patiriame kokį nors šoką ar ką nors nemalonaus, naudinga iškart po to persijungti, pabandyti pakeisti galvoje susidariusį vaizdą.
Įsivaizduokite vaiką, kuris mokosi mokykloje, o mokytojas dažnai ant jo rėkia. Jos veidas perkreiptas, susierzinusi, rašo jam pastabas. O jis reaguoja, pamato jos veidą ir galvoja: dabar vėl prasidės. Turime atsikratyti šio sustingusio vaizdo. Yra testų, kurie nustato streso zonas. Ir tam tikri pratimai, kurių pagalba žmogus tarsi performuoja šį sustingusį vaikų suvokimą. Priešingu atveju jis taps fiksuotas ir turės įtakos tam, kaip žmogus elgsis kitomis aplinkybėmis.
Kiekvieną kartą, kai grįžtame į vaikystės prisiminimus ir jie yra teigiami, mes jaunėjame.
Gera prisiminti. Kai žmogus atmintyje vaikšto pirmyn ir atgal – eina į praeitį, grįžta į dabartį, juda į ateitį – tai labai teigiamas procesas. Šiuo metu įvairios mūsų patirties dalys yra konsoliduojamos ir tai duoda konkrečios naudos. Tam tikra prasme šie atminties pasivaikščiojimai veikia kaip „laiko mašina“ – grįždami atgal, mes juos keičiame. Juk sunkias vaikystės akimirkas suaugusio žmogaus psichika gali išgyventi skirtingai.
Mano mėgstamiausias pratimas: įsivaizduokite, kad jums aštuoneri metai ant mažo dviračio. Ir jums bus patogiau ir patogiau eiti. Kiekvieną kartą, kai įsigiliname į vaikystės prisiminimus ir jie yra teigiami, mes jaunėjame. Žmonės atrodo visiškai kitaip. Privedu žmogų prie veidrodžio ir parodau, kaip keičiasi jo veidas.