5 auklėjimo klaidos, dėl kurių jūsų vaikai gali tapti tironais

1. Aplink vaiką esantys žmonės neparodo savo tikrųjų jausmų.

Tarkime, mažylis kastuvu trenkia kitam į galvą. Bus neproduktyvu, jei mes, suaugusieji, nepaisant to, kad esame pikti, šypsosimės ir švelniai pasakysime: „Kostenka, nedaryk šito!

Tokiu atveju vaiko smegenys neteisingai atsimena, kaip jaučiasi kitas, kai vaikas mušiasi ar šneka grubiai. O empatijos ugdymui labai būtinas teisingas veiksmo įsiminimas ir reakcija į jį.

Empatija ir socialinis elgesys mums nėra duoti nuo gimimo: mažas vaikas pirmiausia turi prisiminti, kokie jausmai egzistuoja, kaip jie išreiškiami gestais ir mimika, kaip žmonės adekvačiai į juos reaguoja. Todėl, kai mumyse kyla jausmų banga, svarbu juos išreikšti kuo natūraliau.

Visiškas tėvų „sugedimas“, beje, nėra natūrali reakcija. Mano nuomone, šį žodį per daug vartoja suaugusieji, kurie teisina savo nevaldomus pykčio priepuolius: „Bet aš tiesiog elgiuosi natūraliai...“ Ne. Mūsų jausmai slypi mūsų atsakomybės srityje. Šios atsakomybės atsisakymas ir perkėlimas vaikui – ne suaugęs žmogus.

2. Tėvai daro viską, kad jų vaikams nereikėtų ištverti nusivylimų.

Vaikai turi išmokti ištverti nesėkmes, jas įveikti, kad iš įvairių gyvenimo situacijų išeitų stipresni. Jei atsiliepime iš žmonių, prie kurių vaikas yra prisirišęs, jis gauna signalą, kad jie juo tiki, jo pasitikėjimas savimi auga. Tuo pačiu suaugusiųjų elgesys yra svarbesnis nei jų žodžiai. Svarbu išsakyti savo tikrus jausmus.

Būtina nuo pat pradžių leisti vaikams patirti mažas nesėkmes. Nereikia šalinti visų be išimties kliūčių iš vaiko kelio: būtent nusivylimas, kad kažkas dar nepasisekė, sukelia vidinę motyvaciją augti aukščiau savęs.

Jeigu tėvai tam nuolatos užkerta kelią, tai vaikai užauga prie gyvenimo neprisitaikę suaugusieji, griūvantys dėl menkiausių nesėkmių ar net nedrįstantys kažko pradėti iš baimės, kad nesusitvarkys.

3. Vietoj tikro komforto tėvai blaško vaiko dėmesį.

Jei kas nors nepavyksta ir kaip paguodą tėvai dovanoja vaikui, atitraukdami jo dėmesį, smegenys neišmoksta atsparumo, o įpranta pasikliauti pakaitalais: maistu, gėrimais, apsipirkimu, vaizdo žaidimais.

Yra skirtumas tarp paguodos dalyvaujant ir paguodos blaškantis. Su nuoširdžia paguoda žmogus jaučiasi geriau, palengvėja.

Padirbta paguoda greitai nusenka, tad jam reikia vis daugiau. Žinoma, karts nuo karto tėvai taip gali „užpildyti spragą“, tačiau geriau būtų vaiką apkabinti ir kartu su juo patirti jo skausmą.

4. Tėvai elgiasi nenuspėjamai

Darželyje turėjau geriausią draugę Anę. Aš ją labai mylėjau. Tačiau jos tėvai buvo visiškai nenuspėjami: kartais apipildavo mus saldainiais, o paskui – kaip žaibas iš giedro dangaus – imdavo pykti ir išmesdavo mane į gatvę.

Niekada nežinojau, ką padarėme ne taip. Vienas neteisingas žodis, neteisingas žvilgsnis, ir laikas bėgti. Dažnai nutikdavo taip, kad Anya verkdama atidarydavo man duris ir papurtė galvą, jei norėčiau su ja žaisti.

Žmonių gyvenime reikia struktūros ir tvarkos. Jei jie ilgą laiką negali numatyti, kaip praeis diena, jie pradeda patirti stresą ir serga.

Visų pirma, tai galioja tėvų elgesiui: jis turi turėti kažkokią vaikui suprantamą struktūrą, kad jis žinotų, kas tai padiktuota ir galėtų juo vadovautis. Tai padeda jam įgyti pasitikėjimo savo elgesiu.

Mano mokykloje yra daug mokinių, kuriems visuomenė klijuoja etiketę „turintys elgesio problemų“. Žinau, kad daugelis jų turi tokius pačius nenuspėjamus tėvus. Be nuoseklių scenarijų ir aiškių gairių vaikas neišmoks „normalaus“ sambūvio taisyklių. Priešingai, jis reaguos taip pat nenuspėjamai.

5. Tėvai tiesiog ignoruoja savo vaikų „ne“

Vis daugiau žmonių sužino paprastos tiesos „ne reiškia ne“ apie suaugusiųjų seksualinius santykius. Bet kažkodėl vaikams transliuojame priešingai. Ko išmoksta vaikas, kai sako „ne“ ir vis tiek turi daryti tai, ką sako tėvai?

Nes stipresnis visada nusprendžia, kada „ne“ iš tikrųjų reiškia „ne“. Tėvų frazė „Linkiu tau tik geriausio! iš tikrųjų nėra taip toli prievartautojo žinutė: „Bet tu taip pat to nori!

Kartą, kai dukros dar buvo mažos, vienai prieš jos valią išsivaliau dantis. Tikrai buvau įsitikinęs, kad to reikia, tai tik jai į naudą. Tačiau ji priešinosi, lyg tai būtų apie jos gyvenimą. Ji rėkė ir priešinosi, aš turėjau ją laikyti iš visų jėgų.

Tai buvo tikras smurto aktas. Kai tai supratau, paleidau ją ir pasižadėjau sau daugiau niekada taip nesielgti. Kaip jai sužinoti, kad jos „ne“ yra ko nors vertas, jei net artimiausias, mylimas žmogus pasaulyje to nesutinka?

Žinoma, yra situacijų, kai mes, tėvai, taip pat turime peržengti savo vaikų „ne“. Kai dvejų metų vaikas metasi ant asfalto vidury gatvės, nes nenori eiti toliau, nekyla klausimų: saugumo sumetimais tėvai turi jį pakelti ir nunešti.

Tėvai turėtų ir turi teisę naudotis „apsaugine galia“ savo vaikų atžvilgiu. Tačiau kaip dažnai tokios situacijos nutinka ir kaip dažnai mes ignoruojame savo vaikų „ne“ tiesiog iš patogumo ar laiko stokos?

Apie autorių: Katya Zayde yra specialiosios mokyklos mokytoja