Bunkeris su vaizdu į branduolinį sprogimą: kaip „paruošėjai“ pabėga iš Apokalipsės

Išgyventi vieni laukinėje gamtoje, kasti bunkerį įvykus branduoliniam sprogimui ar atremti ataką zombių apokalipsės metu – šie žmonės ruošiasi visiškai kitokioms ekstremalioms situacijoms. Be to, pastarųjų įvykių fone jų baimės nebeatrodo tokios neįtikėtinos. Kas yra išgyvenimo šalininkai, ko jie tikisi ir ko iš jų galima tikėtis?

„Padėkite išspręsti problemą, nuo kurios gali priklausyti mano gyvybė! Amerikoje „Ural“ motociklai parduodami tik su elektroniniu uždegimu, o branduolinio sprogimo metu jį išjungs elektromagnetinė spinduliuotė... Ar galima Rusijoje nusipirkti mechaninį skirstytuvą?

Toks skelbimas prieš keletą metų pasirodė viename Rusijos baikerių forumų. Ir jame užduotas klausimas keistas atrodys ne kiekvienam, turint galvoje naujai populiarėjantį išgyvenančiųjų, arba survivalistų, subkultūros populiarumą.

Išgyvenimas kaip tikslas

Sąjūdžio pradžia priskiriama Šaltojo karo laikotarpiui. Chruščiovo žadėta „mama Kuzkina“ ir ginklavimosi varžybos privertė daugumą amerikiečių susimąstyti apie realią branduolinių smūgių galimybę.

Ir kol SSRS buvo statomos viešosios bombų slėptuvės, vienaaukštė Amerika kasė asmenines pastoges

Būtinybė slėptis nuo tornadų ir kitų stichinių nelaimių – dar viena priežastis, kodėl daugelyje valstijų kiekvienuose šiuolaikiniuose namuose yra šiltas, gerai įrengtas rūsys su maistu visai šeimai. Branduolinės žiemos laukimas kai kuriems pastogės kūrimo procesą pavertė pomėgiu, kuris sulaukė pasekėjų, o atsiradus pasauliniam žiniatinkliui suvienijo į bendruomenę.

Apskritai, visi pasiruošimai, kaip taisyklė, turi vieną tikslą – išgyventi, geriausia apsirūpinti viskuo, ko reikia nelaimės atveju. Po epiteto „didelis“ santrumpoje seka žodis, žinomas visiems, kuriems rusų kalba yra gimtoji, reiškiantis nemalonią pabaigą. Ar tai bus branduolinis sprogimas, zombių invazija ar III pasaulinis karas, ar ateivių ataka, ar susidūrimas su asteroidu, nuomonės skiriasi.

Rūšių įvairovė

Gelbėjimo scenarijai ir pasirengimo sritys taip pat skiriasi. Vieni mano, kad teisingiausia eiti į miškus ir išgyventi gamtoje; kiti įsitikinę, kad tik miestuose yra galimybė nenumirti. Kažkas pasisako už susivienijimą, o kažkas įsitikinęs, kad bus išgelbėti tik viengungiai.

Yra radikalų, kurie skaito: ne vėliau kaip po rytojaus įvyks apokalipsė, visi mirs, o tik jie galės ištrūkti į savo „paranojišką lizdą“, šaudydami į zombius šautuvu ir suvalgydami troškinio atsargas, net valstybinio rezervo pavydėtų.

Kai kurie išgyvenantieji įvaldo turimas karines ir inžinerines technologijas ir perka prietaisus, pavyzdžiui, filtrus, kurie purvinos balos turinį paverčia geriamuoju vandeniu.

„Tai tik hobis. Domiuosi dalykėliais ir technikos naujovėmis, mėgstu išvykas į mišką. Kažkas perka išmaniuosius telefonus, kad dėtų like, o kažkas perka kelių juostų radijo stotis, kad būtų garantuotas ryšys bet kokiomis sąlygomis, – aiškina 42 metų Slava. — Esu toli nuo kraštutinumų ir bunkerio nestatau, bet manau, kad svarbu būti pasiruošus bet kokiai įvykių raidai ir užtikrinti savo bei artimųjų saugumą.

Turite žinoti, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Žinau, kokie naudingi šie įgūdžiai kasdieniame gyvenime: visko gali nutikti, pavyzdžiui, nelaimingų atsitikimų ar nelaimingų atsitikimų, ir kažkas turėtų žinoti, kaip tokiais atvejais elgtis.

Išgyvenimo „žaislai“ gali būti gana brangūs. Kai kurios įmonės siūlo požeminių konstrukcijų sutvarkymo paslaugas patogiam šeimyniniam gyvenimui, neišlipant į paviršių kelerius metus. Amerikiečių firma stato nedidelius savarankiškus bunkerius dviems žmonėms su virtuve ir tualetu už maždaug 40 USD, ir vidutinio dydžio, prilygstančio Chruščiovo „kapeikos gabalui“, su dviem miegamaisiais ir atskira svetaine. 000 USD.

Galima tik spėlioti, kiek kainuoja elitiniai, kurie, remiantis žiniatinklio gandais, yra populiarūs tarp kai kurių įžymybių.

Kiti išgyvenimo šalininkai, atvirkščiai, pagrindiniu dalyku laiko gebėjimą tvarkytis su minimaliu įrankių rinkiniu ir pasikliauti savo įgūdžiais, žiniomis bei intuicija. Tarp jų – savi autoritetai ir legendinės asmenybės, viena populiariausių – populiaraus šou „Išgyvenk bet kokia kaina“ herojus britas Bearas Gryllsas.

Taigi vieni išgyvenimą suvokia kaip galimybę atsijungti nuo biuro rutinos ir išbandyti jėgas, o kitiems tai tampa praktiškai gyvenimo prasme.

Etika

Survivalisto „moralinis kodeksas“ yra atskira istorija, ir nežinančiam jį suprasti nėra taip paprasta. Viena vertus, kanoninis išgyvenimo šalininkas imasi misijos išgelbėti visą žmonių rasę. Kita vertus, radikalūs išgyvenimo šalininkai socialinę aplinką BP laikotarpiu vadina „balastu“, o tai, jų nuomone, tik trukdys išsaugoti jų pačių gyvybę, o apie išgyvenusių moterų likimą geriau net negalvoti. — jų vaidmenį ir likimą lems „valdžios dėsnis“.

Spartus naujo viruso plitimas ir galima pasaulinė ekonomikos krizė daugeliui jų atrodo kaip BP ar bent jau „kovinių pratybų“ pranašai.

„Light Survivalist“ Kirilas (28 m.) prisipažįsta: „Viena vertus, iš pradžių tai kėlė nerimą: po pasaulį vaikšto nežinomas virusas, vakcinos nėra – tai atrodo kaip filmų scenarijai apie pasaulio pabaigą. Nesuvokiamos darbo perspektyvos taip pat nekelia optimizmo. Bet dalis manęs pagavo adrenaliną – štai, tam ruošiausi... Baimė ir džiaugsmas, kaip vaikystėje ant skardžio krašto.

„Psichologinio saugumo poreikis tokiems žmonėms yra svarbesnis nei kitiems“

Natalija Abalmasova, psichologė, geštalto terapeutė

Ar pastebėjote, kad išgyvenimo subkultūroje didžioji dauguma yra vyrai? Man atrodo, kad tai vyrų pasaulio pomėgis. Čia jie gali parodyti savo giliausius instinktus: apsaugoti save ir savo šeimas nuo išorinių grėsmių, parodyti jėgą, žinias ir specialius išgyvenimo įgūdžius bei užtikrinti saugumą.

Įsivaizduokite, kad neteksime įprastų civilizacijos privalumų: elektros, interneto, stogo virš galvos. Šie žmonės nori būti pasiruošę tokioms situacijoms, o ne būti bejėgiai ir sutrikę.

Galima teigti, kad psichologinio saugumo poreikis jiems aktualesnis nei kitiems.

Tarp tokio pomėgio motyvų – galimybė pabūti vienam su gamta, toliau nuo šurmulio, išmokti naujų įgūdžių, pavyzdžiui, orientuotis ant žemės ar valdyti ginklus. Toks pomėgis gali būti įdomus ir lavinantis.

Bet jei išgyvenimo tema tampa pagrindine gyvenime ir įgauna apsėdimo pobūdį, tuomet apie šį pomėgį galime kalbėti kaip apie patologinį simptomą, ir čia reikia atidžiau suprasti šio pažeidimo prigimtį.

Palikti atsakymą