«Don’t piss me off!»: 5 steps to a peaceful dialogue with a child

Vargu ar yra tokių tėvų, kurie niekada gyvenime nepakėlė balso prieš savo vaiką. Būna, kad mes ne iš geležies! Kitas dalykas – loti, traukti ir apdovanoti įžeidžiančiais epitetais. Deja, taip nutinka nuolat. Kodėl mes lūžtame? O ar galima draugiškai bendrauti su vaikais, kai ant jų labai pykstame?

  • «Don’t yell! If you scream, I’ll leave you here»
  • „Kodėl tu stovi kaip kvailys! Jis klauso paukščio… Greičiau, kam ji pasakė!
  • «Shut up! Sit silently when grown-ups are talking»
  • „Pažiūrėk į savo seserį, ji elgiasi normaliai, o ne kaip tu!

Šias pastabas dažnai girdime gatvėje, parduotuvėje, kavinėje, nes daugelis tėvų jas laiko normalia ugdymo proceso dalimi. Taip, ir mes patys kartais savęs nevaržome, šaukdami ir įžeidinėdami savo vaikus. Bet mes nesame blogi! Mes juos tikrai mylime. Argi ne tai pagrindinis dalykas?

Kodėl mes lūžtame

Yra keletas šio elgesio paaiškinimų:

  • Dėl mūsų elgesio, kuris išsiskiria priešiškumu „nepatogiems“ vaikams, iš dalies kalta posovietinė visuomenė. Stengiamės prisitaikyti prie mus supančio pasaulio ir pateisinti jo lūkesčius, todėl, stengdamiesi atrodyti padoriai, puolame į savo vaiką. Tai saugiau, nei maišytis su kieno nors kito dėde, kuris smerkia mus.
  • Kai kurie iš mūsų galbūt neturėjo geriausių tėvų ir dėl inercijos elgiamės su savo vaikais taip, kaip elgiamės su mumis. Kaip, mes kažkaip išgyvenome ir užaugome kaip normalūs žmonės!
  • Už grubių šūksnių ir įžeidžiančių žodžių dažniausiai slepiasi visiškai normalių tėvų nuovargis, neviltis ir impotencija. Kas žino, kas tiksliai atsitiko ir kiek kartų mažasis užsispyręs mažasis užsispyrėlis buvo ramiai įtikintas gerai elgtis? Visgi vaikų išdaigos ir užgaidos – rimtas jėgų išbandymas.

Kaip mūsų elgesys veikia vaiką

Many people think that there is nothing wrong with shouting and rude words. Just think, my mother screamed in her hearts — in an hour she will caress or buy ice cream, and everything will pass. But in fact, what we are doing is psychological abuse of a child.

Pakanka šaukti ant mažo vaiko, kad jis pajustų didelę baimę, įspėja klinikinė psichologė Laura Markham, knygos „Tėvystė be verkšlenimo, bausmės ir rėkimo“ autorė.

„Kai tėvai šaukia ant kūdikio, jų nepakankamai išsivysčiusi priekinė žievė siunčia pavojaus signalą. Kūnas įjungia „kovok arba bėk“ reakciją. Jis gali tave smogti, pabėgti ar sustingti. Jei tai kartojama pakartotinai, elgesys sustiprėja. Vaikas sužino, kad artimi žmonės jam kelia grėsmę, vėliau tampa agresyvus, nepasitikintis ar bejėgis.

Ar tikrai to norite? Vaikų akimis mes esame visagaliai suaugusieji, kurie suteikia jiems viską, ko reikia gyvenimui: maistą, pastogę, apsaugą, dėmesį, rūpestį. Jų saugumo jausmas sugenda, kai tie, nuo kurių jie yra visiškai priklausomi, išgąsdina juos riksmu ar grėsmingu tonu. Jau nekalbant apie šlepetes ir rankogalius…

Even when we angrily throw something like “How tired of you!”, We hurt the child badly. Stronger than we can imagine. Because he perceives this phrase differently: «I don’t need you, I don’t love you.» But every person, even a very small one, needs love.

Kai verkti yra vienintelis teisingas sprendimas?

Nors daugeliu atvejų balso kėlimas yra nepriimtinas, kartais tai būtina. Pavyzdžiui, jei vaikai trenkia vienas kitam arba jiems gresia realus pavojus. Riksmas juos šokiruos, bet taip pat privers suvokti. Svarbiausia nedelsiant pakeisti toną. Šaukite, kad perspėtumėte, kalbėkite, kad paaiškintumėte.

Kaip auginti vaikus ekologiškai

Of course, no matter how we raise our children, they will always have something to tell the psychologist. But we can make sure that children know how to “keep boundaries”, respect themselves and others — if we ourselves treat them with respect.

Norėdami tai padaryti, pabandykite atlikti kelis paprastus veiksmus:

1. Padarykite pertrauką

Jei jaučiate, kad prarandate kontrolę ir ruošiatės spragtelėti, sustokite. Pasitraukite kelis žingsnius nuo vaiko ir giliai įkvėpkite. Tai padės nusiraminti ir parodys vaikui, kaip elgtis su stipriomis emocijomis.

2. Kalbėkite apie savo emocijas

Pyktis yra toks pat natūralus jausmas, kaip džiaugsmas, nuostaba, liūdesys, susierzinimas, pasipiktinimas. Suprasdami ir priimdami savo emocijas, mokome vaikus suprasti ir priimti save. Kalbėkite apie tai, kaip jaučiatės, ir paskatinkite savo vaiką daryti tą patį. Tai padės jam suformuoti pagarbų požiūrį į save ir kitus, ir apskritai tai pravers gyvenime.

3. Ramiai, bet tvirtai sustabdykite blogą elgesį

Yes, children sometimes behave disgustingly. This is part of growing up. Talk to them strictly so that they understand that it is impossible to do this, but do not humiliate their dignity. Leaning down, squatting down, looking into the eyes — all this works much better than scolding from the height of your height.

4. Įtikinėkite, negrasinkite

Kaip rašo Barbara Coloroso knygoje Children Deserve It!, grasinimai ir bausmės sukelia agresiją, pasipiktinimą ir konfliktus bei atima iš vaikų pasitikėjimą. Tačiau jei jie mato konkretaus elgesio pasekmes po sąžiningo įspėjimo, jie išmoksta priimti geresnius sprendimus. Pavyzdžiui, jei iš pradžių paaiškinsite, kad jie žaidžia su mašinomis, o ne kaunasi, ir tik tada paimsite žaislą.

5. Naudokite humorą

Keista, bet humoras yra pati veiksmingiausia ir paprasčiausia alternatyva šaukimui ir grasinimui. „Kai tėvai reaguoja su humoru, jie visiškai nepraranda savo autoriteto, o, priešingai, sustiprina vaiko pasitikėjimą“, – prisimena Laura Markham. Juk juoktis daug maloniau, nei svirduliuoti iš baimės.

Nereikia ir pamaloninti vaikų, ir reikalauti iš jų neabejotino paklusnumo. Galų gale mes visi esame žmonės. Bet mes esame suaugę, vadinasi, esame atsakingi už būsimą asmenybę.

Palikti atsakymą