Egotizmas apibrėžiamas asmenybės bruožu, kuris būdingas žmonėms, kurie linkę daug kalbėti apie save, analizuoti save. Narcisizmui artimas egoizmas leidžia pagerinti žmogaus įvaizdį apie save, pataikaudamas sau ir perdėdamas savo įgūdžius, gebėjimus bei kitas asmenines savybes.

Sąvoka „egotizmas“ kilusi iš 19-ojo amžiaus pradžios angliško žodžio „egotism“ vertimo. Išvertus visų pirma mums žinomu terminu „egoizmas“, egoizmas neturi tos pačios reikšmės. Iš tiesų,savanaudiškumas yra prancūziškas žodis, reiškiantis pernelyg didelę savimeilę; 'egoizmas reiškia maniją kalbėti apie save. Nors lotyniška žodžio šaknis „ego“ yra ta pati, egoistas, perdėtai kreipiantis dėmesį į savo interesus, labai skiriasi nuo egoisto, mylinčio save per daug meile.

Tai savęs garbinimo, perdėto savo asmenybės jausmo, ypač įpročio nuolat kalbėti apie save, klausimas.

Egoistas jaučia nuolatinį norą parodyti ir parodyti kitiems savo svarbą, o tai daro su didžiuliu malonumu. Dažnai jis be jokios priežasties didelę reikšmę teikia kasdieniams ar gerybiniams įgūdžiams.

Kaip matėme, egoistas yra žmogus, kuris stovi ant pjedestalo ir mėgsta grožėtis savimi. Taip jis tampa žmogumi, kuris atsiriboja nuo kitų ir nebekreipia dėmesio į tai, kas vyksta aplinkui.

Kitų poreikiai yra svarbesni už jo paties, ir dėl geros priežasties jis laiko juos daug aukštesniu prioritetu. Taigi egoistui akivaizdžiai trūksta empatijos kitiems ir jis verčia juos laikyti tik priemone savo tikslams pasiekti. Ego ugdymo tikslai, kad juo labiau pavyktų sužibėti savo charizma ir asmenybe. Egoistas ugdo nepaprastai svarbų, jei ne perdėtą, pasitikėjimą savimi ir savigarbą. Dėl to šis asmuo yra įžūlus, užsisklendęs savo tikruose ir negalintis atsiverti kitiems bei jų potencialiems talentams ar sėkmei.

Kita vertus, egoistas į dalykus žiūri perfekcionistiškai: jis aiškiai parodo, kad geriau nei bet kas žino, kaip turėtų elgtis kiti. Tai suteikia jam kontrolės jausmą, kurio jis siekia, kitaip jis stos į gynybą, kai viskas bus daroma ne taip, kaip nurodyta.

Egotikai, galintys sutrikdyti kitų ramybę, kad gautų tai, ko nori, yra žmonės, kurie nepripažįsta, kad jų nesiklauso.

Žiūrint iš šalies, atrodo, kad egoistas labai pasitiki savimi. Tačiau taip nėra. Stipraus vidinio nesaugumo gniaužtuose jis visų pirma bando jį paslėpti, tikėdamas, kad taip išvengtų savo asmenybės neatmetimo.

Išsaugodami savo įvaizdį, kurį jie suvokia kaip tobulą savo akimis (ir tai turi omenyje kitų akimis), jie stengiasi būti labiau tinkami užduočiai ir efektyvesni, nei yra iš tikrųjų. Trumpai tariant, jų mantra yra niekada neleisti atrodyti, kad jie praranda situacijos ir (arba) savo įvaizdžio kontrolę. Bet visa tai, žinoma, tik iliuzija, nes ego yra kaip ir visi kiti: pažeidžiamas ir netobulas.

Kai kasdien susiduri su ego, kai kurie jo ypatumai gali greitai nervintis ir gali tik užmesti pertrauką su juo. Tačiau yra keletas veiksmų svertų, leidžiančių jam išeiti iš uždaros erdvės ir palaipsniui sudominti kitus bei jų pačių norus.

Pirmiausia egoistui pravartu pamaloninti, nuraminti jo savybėmis (nors jis nuolat jas skelbia). Atrodo paradoksalu, bet reikia atsiminti, kad egoistas giliai savęs ne taip myli ir jį reikia nuraminti, suteikti pasitikėjimo. Kai jis supras, kad yra „draugiškoje“ zonoje, jis nustos sukti viską aplink save vienas.

Tada dera užjausti egoistui. Kol jis išgyvena savo ego krizę, švelnumo ir empatijos supratimas, kad jis yra suprastas, atsidūręs savo vietoje, akimirksniu palengvės.

Rodydami gerumą ir toleranciją, būdami pernelyg kantrūs, įrodome egoistui, kad tikime jo sugebėjimais, kad jis neturi ką įrodyti. Tai numalšina jo diskomfortą. Mes taip pat galime jo klausytis, bet neleisdami kalbėti vienam, versdami apsikeisti, kitaip išeiti iš pokalbio (ar net kambario ar buto). Versdamas jį būti mainuose, o ne viską grąžinti jam, jis pamažu supras, kad yra gražių dalykų, kuriuos reikia žinoti ir žinoti už jo ribų.