Turinys
Kai namus palieka suaugę vaikai, tėvų gyvenimas kardinaliai pasikeičia: gyvenimas atkuriamas, įprasti dalykai netenka prasmės. Daugelį apima ilgesys ir netekties jausmas, paaštrėja baimės, persekioja įkyrios mintys. Tai ypač sunku vienišiems tėvams. Psichoterapeutas Zahn Willines paaiškina, kodėl atsiranda ši būklė ir kaip ją įveikti.
Atsakingiems tėvams, aktyviai dalyvaujantiems vaiko gyvenime, nelengva susitaikyti su tyla tuščiuose namuose. Vienišiems tėvams ir mamoms sekasi dar sunkiau. Tačiau tuščio lizdo sindromas ne visada yra neigiama patirtis. Tyrimai patvirtina, kad atsiskyrę nuo vaikų tėvai dažnai patiria dvasinį pakilimą, naujumo jausmą ir neregėtą laisvę.
Kas yra tuščio lizdo sindromas?
Gimus vaikams, daugelis žmonių tiesiogine prasme suauga su tėvų vaidmeniu ir nustoja jį atskirti nuo savojo „aš“. 18 metų, o kartais ir ilgiau, jie nuo ryto iki vakaro yra pasinėrę į tėvų pareigas. Nenuostabu, kad vaikams išvykus juos apima tuštumos, vienišumo ir pasimetimo jausmas.
Laikotarpis tikrai sunkus, natūralu, kad pasiilgti vaikų. Tačiau pasitaiko ir taip, kad šis sindromas pažadina kaltės jausmą, savo menkumą ir apleistumą, kuris gali išsivystyti į depresiją. Jei nėra su kuo dalintis jausmais, emocinė įtampa tampa nepakeliama.
Manoma, kad klasikinis tuščio lizdo sindromas paveikia nedirbančius tėvus, dažniausiai motinas. Jei tenka likti namuose su vaiku, interesų ratas labai susiaurėja. Tačiau kai vaikui nebereikia globos, ima sverti asmeninė laisvė.
Tačiau, remiantis psichologės Karen Fingerman atliktu tyrimu, šis reiškinys po truputį nyksta. Daugelis mamų dirba. Bendravimas su vaikais, kurie mokosi kitame mieste, tampa daug lengvesnis ir prieinamesnis. Atitinkamai mažiau tėvų, o ypač motinų, patiria šį sindromą. Jei vaikas auga be tėčio, mama tuo labiau nori užsidirbti.
Be to, vieniši tėvai randa kitų savirealizacijos sričių, todėl sumažėja tuščio lizdo sindromo tikimybė. Tačiau kaip ten bebūtų, jei šalia nėra mylimo žmogaus, tyla tuščiuose namuose gali atrodyti nepakeliama.
Rizikos veiksniai vienišiems tėvams
Iki šiol nėra įrodymų, kad „vienišiai“ kenčia nuo šio sindromo dažniau nei susituokusios poros. Nepaisant to, žinoma, kad tai ne liga, o tam tikras būdingų simptomų rinkinys. Psichologai nustatė pagrindines šios būklės priežastis.
Jei sutuoktiniai gyvena kartu, vienas iš jų gali sau leisti pailsėti porą valandų ar ilgiau pamiegoti, kol kitas rūpinasi vaiku. Vieniši tėvai pasikliauja tik savimi. Tai reiškia, kad mažiau ilsitės, mažiau miegate, mažiau laiko skiriama kitai veiklai. Dalis jų atsisako karjeros, pomėgių, romantiškų santykių, naujų pažinčių, siekdami daugiau dėmesio skirti vaikams.
Kai vaikai išvyksta, vieniši tėvai turi daugiau laiko. Atrodytų, pagaliau gali daryti ką nori, bet nėra nei jėgų, nei noro. Daugelis pradeda gailėtis dėl praleistų progų, kurias turėjo paaukoti dėl savo vaikų. Pavyzdžiui, jie sielvartauja dėl nepavykusio romano arba dejuoja, kad jau per vėlu keisti darbą ar įsitraukti į naują hobį.
Mitai ir tikrovė
Netiesa, kad augti vaiką visada yra skausminga. Juk auklėjimas – alinantis darbas, atimantis daug jėgų. Nors vieniši tėvai dažnai patiria tuščio lizdo sindromą, kai jų vaikai išvyksta, tačiau tarp jų yra daug tokių, kurie gyvenimo prasmę randa iš naujo.
Paleidę vaikus „laisvai plaukioti“, jie džiaugiasi galimybe išsimiegoti, atsipalaiduoti, užmegzti naujas pažintis ir, tiesą sakant, vėl tapti savimi. Daugelis jaučia džiaugsmą ir pasididžiavimą dėl to, kad vaikas tapo savarankiškas.
Be to, kai vaikai pradeda gyventi atskirai, santykiai dažnai pagerėja ir tampa tikrai draugiški. Daugelis tėvų pripažįsta, kad vaikui išvykus abipusė meilė tapo daug nuoširdesnė.
Nors manoma, kad šis sindromas dažniausiai išsivysto mamoms, taip nėra. Tiesą sakant, tyrimai rodo, kad ši būklė dažniau pasitaiko tėvams.
Kaip susidoroti su tuščio lizdo sindromu
Jausmai, susiję su vaikų išvykimu, negali būti teisingi ar neteisingi. Daugelis tėvų tai tikrai meta į džiaugsmą, paskui į liūdesį. Užuot abejoję savo adekvatumu, geriau įsiklausyti į emocijas, nes tai natūralus perėjimas į kitą tėvystės lygį.
Kas padės prisitaikyti prie pokyčių?
- Pagalvokite, su kuo galėtumėte pasikalbėti, arba ieškokite psichologinės paramos grupių. Nelaikykite savo emocijų savyje. Toje pačioje situacijoje atsidūrę tėvai supras jūsų jausmus ir pasakys, kaip su jais elgtis.
- Neerzinkite vaiko skundais ir patarimais. Taigi rizikuojate sugadinti santykius, o tai tikrai padidins tuščio lizdo sindromą.
- Planuokite veiklą kartu, bet leiskite vaikui mėgautis naujai atrasta laisve. Pavyzdžiui, pasiūlykite išvykti kur nors atostogauti arba paklauskite, kaip jam patikti, kai jis grįš namo.
- Raskite jums patinkančią veiklą. Dabar turite daug daugiau laiko, todėl leiskite jį su malonumu. Užsiregistruokite į įdomius kursus, eikite į pasimatymus arba tiesiog gulėkite ant sofos su gera knyga.
- Pasikalbėkite apie savo emocijas su terapeutu. Tai padės jums apibrėžti, kur jūsų gyvenime yra tėvystė, ir ugdys naują tapatybės jausmą. Terapijos metu išmoksite atpažinti destruktyvias mintis, pritaikysite savipagalbos būdus, kad išvengtumėte depresijos, atskirsite save nuo tėvų vaidmens.
Be to, kompetentingas specialistas padės pasirinkti tinkamą bendravimo su vaiku, siekiančiu savarankiškumo ir išlaikyti abipusį pasitikėjimą, strategiją.
Apie autorių: Zahn Willines yra elgesio psichoterapeutas, kurio specializacija yra psichologinės priklausomybės.