Gėda turi daug veidų. Jis slepiasi už nerimo ir baimės, nepasitikėjimo savimi ir drovumo, agresijos ir pykčio. Gėdos jausmas krizės metu yra natūralus reiškinys. Bet jei saikinga gėda naudinga, tai už gilios gėdos slypi nemalonių išgyvenimų bedugnė. Kaip suprasti, kad gėda trukdo gyventi? Ar įmanomas išgydymas?
Ar tau ne gėda?
„Tai, kas natūralu, nėra gėdinga“, – savo raštuose rašė senovės filosofas Seneka. Iš tiesų, psichologai gėdos jausmą sieja su fantazija, kad iš mūsų gali išjuokti kiti. Pavyzdžiui, kai žmonės netenka darbo, vieni nerimauja, kaip dabar gali užsidirbti pragyvenimui, o kiti nerimauja, ką apie juos pagalvos. Greičiausiai iš jų bus juokas ir gėda.
Gėda visada atsiranda, kai nutinka kažkas, kas priverčia žmogų pastebėti atotrūkį tarp esamos padėties ir galvoje susikurto idealaus įvaizdžio. Įsivaizduokite, kad sėkmingas teisininkas turės dirbti pardavėju. Jis įsitikinęs, kad apie jo nesėkmę žino visi: praeiviai, kaimynai, šeima.
Tėvai dažnai sako: „Gėda tau“: kai mažylis viešai apsipylė ašaromis ar sulaužė naują žaislą, kai prie šventinio stalo išpylė sultis ant staltiesės ar pasakė grubų žodį. Gėdinimas yra paprastas būdas priversti vaiką tapti paklusnu.
Negalvodami apie pasekmes, suaugusieji mažyliui perduoda tokią žinią: „Nesilaikydami taisyklių nuvilsite mus“
Dažnai gėdinamas vaikas daro vieną išvadą: „Aš blogas, aš klystu, kažkas su manimi negerai“. Už šio „kažko“ slypi kompleksų ir išgyvenimų bedugnė, kurią išryškins psichika, kai kūdikis suaugs.
Tinkamai auklėdami, tėvai vaikui įskiepija atsakomybės už savo žodžius ir veiksmus, aiškiai pažymėdami taisykles, o ne nuolat gėdindami. Pavyzdžiui: „Jei sudaužysi žaislus, tau naujų nepirks“ ir pan. Tuo pačiu metu, jei vaikas vis tiek sulaužė žaislus, suaugusiesiems svarbu sutelkti dėmesį į tai, kad blogas yra poelgis, o ne pats vaikas.
Gėdos ištakos
Kaltės jausmas grindžiamas tikėjimu, kad žmogus padarė ką nors blogo. Gėda sukelia neteisybės ir asmenybės sugedimo jausmą.
Gėda, kaip ir kaltė, yra susijusi su socialiniu kontekstu. Tačiau jei kaltę galima išpirkti, gėdos beveik neįmanoma atsikratyti. Gėdijantis žmogus nuolatos užduoda sau klausimą, kurį Fiodoras Dostojevskis suformulavo romane „Nusikaltimas ir bausmė“: „Ar aš drebantis padaras, ar turiu teisę?
Žmogus, kuriam gėda, kelia klausimus, kiek jis vertingas savyje, į kokius veiksmus jis turi teisę. Nepasitikėdamas savimi toks žmogus negali savarankiškai išeiti iš gėdos spąstų.
Šiandieninių įvykių kontekste tūkstančiai žmonių išgyvena vadinamąją kolektyvinę gėdą
Žmonių, su kuriais esame susiję tautiniu ar kitu pagrindu, poelgiai sukelia daug emocijų – nerimą, kaltę, gėdą. Kažkas prisiima atsakomybę už kitų grupės narių – šeimos narių ar bendrapiliečių – veiksmus ir už šiuos veiksmus baudžia save. Jis gali jaustis nejaukiai, kai ištariamos frazės „Aš neturiu nieko bendra, aš tiesiog stovėjau šalia“, paneigia savo tapatybę arba rodo agresiją, nukreiptą tiek į išorę, tiek į vidų.
Gėda, kuri jau sustiprina žmonių skirtumus, verčia jaustis susvetimėjusiu, vienišu. Metafora gali būti paveikslas, kuriame žmogus stovi visiškai nuogas vidury perpildytos gatvės. Jam gėda, jis vienišas, jie rodo pirštais jo kryptimi.
Grupės, su kuria asmuo save tapatina, nesėkmę jis vertina kaip asmeninę nesėkmę. Ir kuo stipresnis gėdos jausmas, tuo ryškiau išgyvena savo trūkumus. Patiems susidoroti su tokiu galingu jausmu darosi vis sunkiau.
Priklausymo poreikis yra kertinis akmuo, aplink kurį atsiskleidžia gėdos išgyvenimas. Kaip vaikas vaikystėje bijo, kad tėvai jį paliks dėl blogo elgesio, taip suaugęs žmogus tikisi būti paliktas. Jis tiki, kad anksčiau ar vėliau visi jį paliks.
Prisipažink, kad tau gėda
„Gebėjimas raudonuoti yra žmogiškiausia iš visų žmogaus savybių“, – sakė Charlesas Darwinas. Šis jausmas daugeliui pažįstamas nuo vaikystės: skruostai prisipildo dažų, kojos pasidaro medvilnės, ant kaktos atsiranda prakaito lašas, akys nusileidžia, ūžia pilve.
Ginčo su partneriu ar aiškinimosi su viršininku metu smegenys suaktyvina nervinius modelius, o gėda tiesiogine prasme paralyžiuoja visą kūną. Žmogus nepajėgia žengti nė žingsnio, nepaisant desperatiško noro pabėgti. Gėdos auka gali jausti savo kūno nekontroliavimą, todėl gėda dar labiau gilėja. Žmogus tiesiogine prasme gali jausti, kad jis susitraukė, sumažėjo. Šio jausmo išgyvenimas nepakeliamas, bet su juo galima dirbti.
Psichologai pataria pradėti paprastai. Kai tik pajusite gėdą savo kūne, pasakykite: „Man dabar gėda“. Vien šio prisipažinimo pakanka išeiti iš izoliacijos ir suteikti sau galimybę sumažinti gėdos poveikį. Žinoma, visi įpratę slėpti savo gėdą, nuo jos slėptis, bet tai tik pablogina situaciją.
Gėda išgydoma sukuriant erdvę jausti ir stebėti, kaip ji ateina ir praeina
Svarbu atskirti save kaip asmenybę ir savo mintis bei veiksmus. Stebint gėdą, neturėtumėte bandyti jos atsikratyti, geriau suprasti jos priežastį. Tačiau tai reikia padaryti saugioje erdvėje ir tinkamoje aplinkoje.
Gėdą sukeliančius veiksnius kartais lengva atpažinti, o kartais jų reikia ieškoti. Kažkam tai yra įrašas socialiniame tinkle, kuriame draugas rašo, kaip jam sunku. Žmogus supranta, kad niekuo negali padėti, ir pasineria į gėdą. O kitam toks veiksnys gali būti, kad jis nepateisina mamos lūkesčių. Čia darbas su psichoterapeutu padeda išryškinti gėdos ištakas.
Ilse Sand, knygos „Gėda“ autorė. Kaip nustoti bijoti būti nesuprastam, cituoja šį patarimą: „Jei norite pasitelkti vidinę paramą, pabandykite bendrauti su žmonėmis, kurie sugeba tai, ko dar nesugebate. Jie bet kokiomis aplinkybėmis elgiasi natūraliai ir užtikrintai, visada laikosi tos pačios elgesio linijos.
Stebėdami jų veiksmus įgysite neįkainojamos patirties spręsdami savo problemas.
Tuo pačiu metu nustokite bandyti jumis manipuliuoti gėdos pagalba. Paprašykite jų būti pagarbiais ir neapkrauti jūsų nekonstruktyvia kritika arba išeiti, kai jaučiatės nepatogiai.
Suaugusiųjų gėdos išgyvenimai mažai skiriasi nuo vaikų kuklumo. Tai tas pats jausmas, kai ką nors nuviliate, kad esate išlepintas ir neturite teisės į priėmimą bei meilę. O jei vaikui sunku pakeisti šių pojūčių židinį, tai gali padaryti suaugęs žmogus.
Pripažindami savo gėdą, paskelbdami savo netobulumą, einame pas žmones ir esame pasirengę sulaukti pagalbos. Savo jausmų slopinimas ir gintis nuo jų yra pats destruktyviausias būdas. Taip, lengviau, bet pasekmės gali pakenkti psichikai ir savigarbai. Gėda gydoma priėmimu ir pasitikėjimu.