Etimologiniu požiūriu, atleidimas kilęs iš lotynų kalbos atleisti ir nurodo veiksmą " duoti visiškai ".

Be etimologinio aspekto, atleidimą vis dar sunku apibrėžti.

Aubrot, atleidimas būti inkaru « dėl malonės, sąlyginės, bet visiškos, pakeičiančios normalia ir teisėta aiškiai pripažintos kaltės ar nusikaltimo pasekmę (bausmę) ".

Psichologui Robinui Casarjianui atleidimas yra “ atsakomybės už savo suvokimo pasirinkimą, apsisprendimą matyti ne tik nusikaltėlio asmenybę, mūsų suvokimo transformacijos procesą […], kuris paverčia mus iš aukos į mūsų tikrovės bendrakūrėjus. »

Psichologė Jean Monbourquette teikia pirmenybę apibrėžkite atleidimą pagal tai, kas tai nėra : pamiršti, neigti, įsakyta, pasiteisinimas, moralinio pranašumo demonstravimas, susitaikymas.

Šiuolaikinė psichologija vis labiau pripažįsta terapines atleidimo vertybes, net jei tai vis dar yra gana menka: 2005 m. prancūzų psichiatras Christophe'as André prisipažino, kad „ visa tai yra gana novatoriška, tačiau atleidimas dabar turi savo vietą psichologijoje. Iš dešimties tūkstančių prancūzų psichiatrų mes vis dar turime gal šimtą, kad būtų galima paminėti šią humanistinės psichoterapijos srovę, kuri pasirodė prieš dvidešimt metų Jungtinėse Valstijose. ".

Įžeidimas, nesvarbu, ar tai būtų įžeidimas, užpuolimas, išžaginimas, išdavystė ar neteisybė, paveikia įžeistąjį jo psichiškai ir sukelia gilią emocinę žaizdą, sukeliančią neigiamus jausmus (pyktį, liūdesį, apmaudą, keršto troškimą, depresiją). , savigarbos praradimas, nesugebėjimas susikaupti ar kurti, nepasitikėjimas, kaltės jausmas, optimizmo praradimas), dėl ko pablogėja psichinė ir fizinė sveikata.

Dance Išgydyk prieš visus šansus, daktaras Carlas Simontonas demonstruoja priežastinį ryšį, kuris sieja neigiamas emocijas su vėžio genezė.

Izraelio psichiatras Mortonas Kaufmanas atrado, kad atleidimas veda prie didesnė emocinė branda o amerikiečių psichiatras Richardas Fitzgibbonsas ten rado sumažino baimę ir kanadiečių psichiatras R. Hunter a sumažėjęs nerimas, depresija, stiprus pyktis ir net paranoja.

Galiausiai teologas Smedesas mano, kad pasipiktinimo paleidimas dažnai būna netobulas ir (arba) tai gali užtrukti mėnesius ar metus. Vien pasakyti „aš tau atleidžiu“ paprastai neužtenka, nors tai gali būti svarbus žingsnis pradedant, pradedant nuoširdžiai atleisti.

Luskin apibrėžė terapinio atleidimo proceso sistemą:

• atleidimas vyksta pagal tą patį procesą, nepaisant atitinkamo nusikaltimo;
• atleidimas susijęs su dabartiniu gyvenimu, o ne su asmens praeitimi;
• atleidimas yra nuolatinė praktika, tinkama visose situacijose.

Autoriams Enright ir Freedman pirmoji proceso fazė yra pažinimo pobūdžio: žmogus nusprendžia, kad nori atleisti dėl vienos ar kitos priežasties. Pavyzdžiui, ji gali manyti, kad tai bus naudinga jos sveikatai ar santuokai.

Šiame etape ji paprastai nejaučia užuojautos nusikaltėliui. Tada po tam tikro pažintinio darbo laiko žmogus patenka į emocinę fazę, kurioje palaipsniui vystosi a empatija nusikaltėliui tiriant gyvenimo aplinkybes, dėl kurių jis galėjo padaryti jos patirtą neteisybę. Atleidimas tikrai prasidėtų tame etape, kai empatija, kartais net užuojauta, pakeičia apmaudą ir neapykantą.

Paskutiniame etape neigiamų emocijų nekyla, kai minima ar prisimenama įžeidžianti situacija.

1985 m. grupė psichologų, susijusių su Viskonsino universitetu, pradėjo svarstymą apie atleidimo vietą psichoterapinėje įmonėje. Jame siūlomas intervencijos modelis, suskirstytas į 4 fazes ir sėkmingai naudojamas daugelio psichologų.

1 etapas – iš naujo atraskite savo pyktį

Kaip išvengei susidoroti su savo pykčiu?

Ar susidūrei su savo pykčiu?

Ar bijote atskleisti savo gėdą ar kaltę?

Ar jūsų pyktis paveikė jūsų sveikatą?

Ar buvote apsėstas traumos ar nusikaltėlio?

Ar lyginate savo situaciją su nusikaltėlio situacija?

Ar sužalojimas sukėlė nuolatinių pokyčių jūsų gyvenime?

Ar trauma pakeitė jūsų požiūrį į pasaulį?

2 etapas – nuspręskite atleisti

Nuspręskite, kad tai, ką padarėte, nepasiteisino.

Būkite pasirengę pradėti atleidimo procesą.

Nuspręskite atleisti.

3 etapas – darbas su atleidimu.

Dirbkite su supratimu.

Dirbkite su užuojauta.

Priimk kančią.

Padovanokite nusikaltėliui dovaną.

4 fazė – atradimas ir išlaisvinimas iš emocijų kalėjimo

Atraskite kančios prasmę.

Išsiaiškinkite savo poreikį atleisti.

Sužinokite, kad nesate vieni.

Išsiaiškinkite savo gyvenimo tikslą.

Atraskite atleidimo laisvę.

« Neapykanta maištauja prašmatniems tipams, ji nedomina chimeriškų protų, kurie turi tik meilę, tariamą dvynį, išlepintą visuomenės vaiką. […] Neapykanta ([...] ši varomoji jėga, aprūpinta jėga, kuri ir vienija, ir suteikia energijos) yra priešnuodis baimei, kuri daro mus bejėgius. Tai suteikia drąsos, išranda neįmanomus dalykus, kasa tunelius po spygliuota viela. Jei silpnasis neapkęstų, stiprybė liktų stiprybe amžinai. Ir imperijos būtų amžinos » debrai 2003

« Atleidimas leidžia mums pradėti priimti ir net mylėti tuos, kurie mus įskaudino. Tai paskutinis vidinio išsivadavimo žingsnis » Jeanas Vanier

« Kaip ir kiti moko savo mokinius groti pianinu ar kalbėti kinų kalba. Po truputį matome, kad žmonės geriau funkcionuoja, tampa vis laisvesni, tačiau tai retai veikia spustelėjus. Neretai atleidimas veikia su uždelstu... mes juos vėl matome po šešių mėnesių, po metų, ir jie gerokai pasikeitė... nuotaika geresnė... gerėja savigarbos balai. » De Sairigné2006.