„Močiute, sėsk!“: tegul vaikai auga

Ar norite, kad jūsų vaikai augtų sėkmingi ir laimingi? Tada suteik jiems galimybę tapti nepriklausomiems! Kiekviena diena tam suteikia daug galimybių. Belieka tik pastebėti tokias situacijas ir, svarbiausia, stebėti savo motyvaciją, sako sisteminės šeimos terapeutė Jekaterina Klochkova.

„Močiute, sėsk“ – baigiantis mokyklinei ekskursijai trečiokas iš pradžių laimingai atsigulė ant vienintelės tuščios vietos metro vagone, o paskui pašoko priešais priėjusią močiutę. Tačiau moteris tam buvo kategoriškai nusiteikusi. Ji vos neprivertė anūko atsisėsti, o pati, taip pat pavargusi po ekskursijos pėsčiomis, stovėjo priešais jį.

Stebėdamas šią sceną pastebėjau, kad berniuko sprendimas jam nebuvo lengvas: jis norėjo prižiūrėti močiutę, tačiau ginčytis su ja buvo sunku. O moteris savo ruožtu rūpinosi anūku... tuo pačiu tarp eilučių sakydama, kad jis mažas.

Situacija gana tipiška, aš pati ne kartą su tuo susidūriau santykiuose su vaikais. Prisiminimai apie jų kūdikystę ir vaikystę yra tokie patrauklūs, kad sunku pastebėti, kaip kiekvienas iš jų auga ir kaip palaipsniui, diena iš dienos, auga jų galimybės ir keičiasi poreikiai. Ir jie išreiškiami ne tik tuo, kad gimtadienio proga vietoj įprasto Lego rinkinio gavosi iPhone.

Tikslas – ne tik užauginti fiziškai stiprų ir laimingą vaiką, bet ir išmokyti jį kurti sveikus santykius.

Greičiausiai jau atsirado pripažinimo poreikis ir tam tikru mastu sąmoningas noras įmanomą indėlį į šeimos gerovę. Bet vaikas dar neturi suaugusiojo gebėjimų, įžvalgumo ir gyvenimiškos patirties greitai suprasti, kas su juo vyksta ir gauti tai, ko nori. Todėl tėvų vaidmuo šiame procese yra labai svarbus. Tai gali ir palaikyti sveiką augimo procesą, ir jį iškreipti, sulėtinti arba kurį laiką padaryti neįmanoma.

Daugelis tėvų teigia, kad jų tikslas yra ne tik užauginti fiziškai stiprų, gražų ir laimingą vaiką, bet ir išmokyti jį kurti sveikus santykius su aplinkiniais žmonėmis. O tai reiškia galimybę rinktis gerus draugus ir šioje draugystėje rūpintis ne tik savimi, bet ir šalia esančiais. Tik tada santykiai su aplinkiniais vystys vaiką ir atvers jam (ir jo aplinkai) naujų galimybių.

Atrodytų, ką su tuo turi močiutė iš pasakojimo teksto pradžioje? Įsivaizduokite kitokią situacijos raidą. Pamatęs, kaip trečios klasės anūkas atsikelia jai užleisti vietą. Močiutė jam sako: „Ačiū, brangusis. Malonu, kad pastebėjote, kad ir aš pavargau. Mielai užimsiu tą vietą, kurios nori atsisakyti, nes matau, kad esi pakankamai senas, kad galėtum manimi rūpintis.

Draugai pamatytų, kad šis vaikinas yra dėmesingas ir rūpestingas anūkas, kad jo močiutė gerbia jį kaip suaugusį

Sutinku, kad tokio teksto tarimas yra nerealus. Taip ilgai kalbėti, skrupulingai išvardinti viską, ką pastebi, psichologai mokomi mokymuose, kad vėliau su klientais bendrautų paprastais žodžiais, bet naujai kokybiškai. Taigi tegul mūsų močiutė mūsų vaizduotėje turi galimybę tiesiog priimti anūko pasiūlymą ir atsisėsti nuoširdžiai jam padėkoti.

Tuo metu berniuko bendraklasiai taip pat pamatytų, kad berniukas yra dėmesingas močiutei, o močiutė mielai priima jo priežiūrą. Ir galbūt jie prisimins sėkmingą visuomenei priimtino elgesio pavyzdį. Be to, tai tikriausiai paveiktų jų santykius su klasės draugu. Juk draugai pamatytų, kad šis vaikinas – dėmesingas ir rūpestingas anūkas, kad močiutė jį gerbia kaip suaugusį.

Iš tokios kasdienybės mozaikos formuojasi tėvų ir vaikų santykiai ir bet kokie kiti santykiai. Šiomis akimirkomis arba verčiame juos išlikti nesubrendusiais, infantiliais ir galiausiai netinkamai prisitaikiusiais prie gyvenimo visuomenėje, arba padedame jiems augti ir gerbti save bei kitus.

Palikti atsakymą