Pievagrybiams auginti prireiks specialios įrangos – vadinamojo pievagrybių šiltnamio, kuriame įrengta ištraukiamoji ventiliacija ir reguliuojama šildymo sistema.
Šie grybai mėgsta tam tikrą dirvą. Joms reikalinga žemė, pagaminta iš karvių, kiaulių ar arklių komposto (perspėjimas: tai ne tas pats, kas mėšlas!), sumaišyto su durpėmis, lapų kraiku ar pjuvenomis. Taip pat į jį reikia įdėti dar keletą ingredientų – medžio pelenų, kreidos ir kalkių.
Dabar galite nusipirkti ir sodinti grybieną (kitaip ji vadinama grybiena). Tai turi būti padaryta tam tikromis sąlygomis. Dirvožemio temperatūra turi būti + 20-25 laipsnių Celsijaus, oro – +15 laipsnių, o drėgmė – 80-90%. Grybai sodinami šaškių lentos tvarka, paliekant apie 20–25 centimetrų atstumą tarp jų, nes grybiena linkusi augti ir į plotį, ir į gylį.
Užtrunka savaitę ar pusantros, kol grybai sau naujoje aplinkoje įsitvirtina, o dirvoje atsiranda grybienos dėmės. Tada reikėtų tikėtis vaisiakūnių.
Pirmąjį derlių galima nuimti praėjus maždaug šešiems mėnesiams po pasodinimo. Iš vieno kvadratinio metro galima gauti iki dešimties kilogramų šviežių pievagrybių.
Tada nualintą dirvą reikia atnaujinti kitam sodinimui, tai yra užberti žemės sluoksniu iš velėnos, perpuvusių durpių ir juodžemių. Tik tada į šiltnamį galima dėti naują grybieną.
Lietpalčiai veisiami taikant maždaug tą pačią technologiją kaip ir pievagrybiai.