Už saugių santykių kūrimą atsakingas terapeutas. Bet kas, jei, sukūręs pasitikėjimą ir įtikinęs klientą savo patikimumu, specialistas supras, kad vienintelis dalykas, dėl kurio šis žmogus atėjo, – sugriauti jo vienatvę?
Registratūroje turiu gražią, bet labai suvaržytą moterį. Jai apie 40 metų, nors atrodo daugiausia trisdešimties. Jau apie metus lankau terapiją. Mes gana klampūs ir be akivaizdžios pažangos aptarinėjame jos norą ir baimę keisti darbą, konfliktus su tėvais, nepasitikėjimą savimi, aiškių ribų nebuvimą, tikus... Temos keičiasi taip greitai, kad aš jų neprisimenu. Bet prisimenu, kad pagrindinį dalyką mes visada apeiname. Jos vienatvė.
Pati save galvoju, kad jai reikia ne tiek terapijos, kiek žmogaus, kuris pagaliau neišduos. Kas priims ją tokią, kokia ji yra. Ji nesuraukš kaktos, nes kažkokiu būdu nėra tobula. Greitai apkabina. Ji bus šalia, kai kas nors nutiks ne taip... Pagalvojus, kad jai tereikia meilės!
Ir ši klastinga mintis, kad mano darbas su kai kuriais klientais tėra desperatiškas pastarųjų bandymas užpildyti kažkokią tuštumą, mane aplanko ne pirmą kartą. Man kartais atrodo, kad šiems žmonėms būčiau naudingesnis, jei būčiau jų draugas ar artimas žmogus. Bet mūsų santykius riboja priskirti vaidmenys, etika padeda neperžengti ribų, o aš suprantu, kad mano impotencijoje daug kas yra į ką svarbu atkreipti dėmesį darbe.
„Man atrodo, kad mes pažįstami vienas kitą taip ilgai, bet niekada neliečiame pagrindinio dalyko“, – sakau jai, nes jaučiu, kad dabar tai įmanoma. Išlaikiau visus įmanomus ir neįsivaizduojamus išbandymus. Aš esu mano. Ir jos akyse pasipila ašaros. Čia ir prasideda tikroji terapija.
Kalbame apie daugybę dalykų: apie tai, kaip sunku pasitikėti vyrais, jei tavo paties tėvas niekada nesakė tiesos ir naudojo tave kaip žmogaus skydą prieš mamą. Apie tai, kaip neįmanoma įsivaizduoti, kad tave kažkas mylės tokį, koks esi, jei nuo mažens tik girdi, kad „tokių“ žmonių niekam nereikia. Pasitikėti kuo nors ar tiesiog leisti ką nors arčiau nei per kilometrą yra per daug baisu, jei atmintyje išlikę prisiminimai apie tuos, kurie priartėję sukelia neįsivaizduojamą skausmą.
„Mes niekada nesame tokie neapsaugoti, kaip tada, kai mylime“, – rašė Sigmundas Freudas. Intuityviai visi suprantame, kodėl bent kartą apdegęs žmogus bijo vėl įsileisti šį jausmą į savo gyvenimą. Tačiau kartais ši baimė išauga iki siaubo dydžio. Ir tai, kaip taisyklė, atsitinka tiems, kurie nuo pirmųjų gyvenimo dienų neturi jokios kitos meilės patirties, išskyrus kartu su skausmu!
Žingsnis po žingsnio. Tema po temos. Kartu su šia kliente ryžtingai įveikėme visas jos baimes ir kliūtis, per jos skausmą. Per siaubą iki galimybės bent įsivaizduoti, kad ji gali leisti sau mylėti. Ir vieną dieną ji neatėjo. Susitikimą atšaukė. Ji parašė, kad išvažiavo ir būtinai susisieks, kai grįš. Bet susitikome tik po metų.
Sakoma, kad akys yra sielos langas. Šio posakio esmę supratau tik tą dieną, kai vėl pamačiau šią moterį. Jos akyse nebeliko nevilties ir sustingusių ašarų, baimės ir apmaudo. Pas mane atėjo moteris, su kuria mes nepažinojome! Moteris su meile širdyje.
Ir taip: ji pakeitė nemėgstamą darbą, nubrėžė ribas santykiuose su tėvais, išmoko pasakyti „ne“, pradėjo šokti! Ji susidorojo su viskuo, su kuo terapija niekada nepadėjo. Tačiau terapija jai padėjo kitais būdais. Ir vėl pagavau save galvojant: vienintelis dalykas, kurio mums visiems reikia, yra meilė.