Visi apie tai svajojame, bet kai tai ateina į mūsų gyvenimą, tik nedaugelis gali tai ištverti ir išlaikyti. Kodėl tai vyksta? Psichoterapeuto Adamo Philipso pasisakymai apie tai, kodėl meilė neišvengiamai sukelia skausmą ir nusivylimą.
Mes įsimylime ne tiek žmogų, kiek fantaziją, kaip žmogus gali užpildyti mūsų vidinę tuštumą, sako psichoanalitikas Adamas Philipsas. Jis dažnai vadinamas „nusivylimo poetu“, kurį Philipsas laiko bet kurio žmogaus gyvenimo pagrindu. Nusivylimas yra neigiamų emocijų diapazonas nuo pykčio iki liūdesio, kurį patiriame, kai susiduriame su kliūtimi kelyje į norimą tikslą.
Phillipsas tiki, kad mūsų nenugyventi gyvenimai – tie, kuriuos kuriame fantazijoje, įsivaizduojame – dažnai mums yra daug svarbesni nei gyvenimai, kuriuos nugyvenome. Tiesiogine ir perkeltine prasme negalime savęs įsivaizduoti be jų. Tai, apie ką svajojame, ko trokštame, yra įspūdžiai, dalykai ir žmonės, kurių nėra mūsų realiame gyvenime. Būtinojo nebuvimas verčia susimąstyti ir vystytis, o tuo pačiu trikdo ir slegia.
Savo knygoje Lost psichoanalitikas rašo: „Šiuolaikiniams žmonėms, kuriuos persekioja galimybė rinktis, sėkmingas gyvenimas yra gyvenimas, kurį gyvename visavertiškai. Esame apsėsti to, ko mūsų gyvenime trūksta ir kas trukdo gauti visų trokštamų malonumų.
Nusivylimas tampa meilės kuru. Nepaisant skausmo, jame yra teigiamų grūdų. Tai veikia kaip ženklas, kad norimas tikslas egzistuoja kažkur ateityje. Taigi, dar turime ko siekti. Meilės egzistavimui būtinos iliuzijos, lūkesčiai, nesvarbu, ar ši meilė tėviška, ar erotinė.
Visos meilės istorijos yra nepatenkinto poreikio istorijos. Įsimylėti – tai gauti priminimą apie tai, ko iš jūsų buvo atimta, o dabar jums atrodo, kad jį gavote.
Kodėl meilė mums tokia svarbi? Tai laikinai apgaubia mus svajonės išsipildymo iliuzija. Anot Philipso, „visos meilės istorijos yra nepatenkinto poreikio istorijos... Įsimylėti – tai priminti, ko buvai atimta, o dabar manai, kad tai gavai“.
Būtent „atrodo“, nes meilė negali garantuoti, kad jūsų poreikiai bus patenkinti, o net jei taip, jūsų nusivylimas pavirs kažkuo kitu. Psichoanalizės požiūriu žmogus, kurį iš tikrųjų įsimylime, yra vyras arba moteris iš mūsų fantazijų. Mes jas sugalvojome prieš sutikdami ne iš nieko (niekas iš nieko neatsiranda), o remdamiesi ankstesne patirtimi, tiek realia, tiek įsivaizduojama.
Jaučiamės, kad šį žmogų pažįstame seniai, nes tam tikra prasme jį tikrai pažįstame, jis yra kūnas ir kraujas iš mūsų pačių. Ir kadangi mes tiesiogine prasme laukėme metų, kada su juo susitiksime, jaučiamės taip, lyg būtume pažįstami jau daug metų. Tuo pačiu, būdamas atskiras žmogus, turintis savo charakterį ir įpročius, jis mums atrodo svetimas. Pažįstamas nepažįstamasis.
Ir nesvarbu, kiek laukėme, tikėjomės ir svajojome sutikti savo gyvenimo meilę, tik ją sutikę pradedame bijoti ją prarasti.
Paradoksas yra tas, kad meilės objekto atsiradimas mūsų gyvenime yra būtinas, kad pajustume jo nebuvimą.
Paradoksas yra tas, kad meilės objekto atsiradimas mūsų gyvenime yra būtinas, kad pajustume jo nebuvimą. Ilgesys gali pasirodyti anksčiau mūsų gyvenime, tačiau turime susitikti su gyvenimo meile, kad iš karto visiškai pajustume skausmą, kurį galime prarasti. Naujai atrasta meilė mums primena mūsų nesėkmių ir nesėkmių kolekciją, nes žada, kad dabar viskas bus kitaip, ir dėl to ji tampa pervertinta.
Kad ir koks stiprus ir nesuinteresuotas būtų mūsų jausmas, jo objektas niekada negali į jį visiškai atsakyti. Iš čia ir skausmas.
Savo esė „Apie flirtą“ Philipsas sako, kad „gerus santykius gali sukurti tie žmonės, kurie sugeba susidoroti su nuolatiniu nusivylimu, kasdieniu nusivylimu, nesugebėjimu pasiekti norimo tikslo. Tie, kurie moka laukti ir ištverti bei gali suderinti savo fantazijas ir gyvenimą, kuris niekada negalės jų tiksliai įkūnyti.
Kuo vyresni tampame, tuo geriau susitvarkome su nusivylimu, tikisi Phillipsas, ir galbūt tuo geriau sutariame su pačia meile.