Scheuermann liga reiškia slankstelių būklę, susijusią su skeleto augimu, dėl kurio atsiranda stuburo deformacija, kifozė. Ši liga, pavadinta danų gydytojo, kuris ją aprašė 1920 m., vardu, susergama paauglystėje ir sergančiam asmeniui atrodo „kuprotas“ ir „kuprotas“. Ja serga 10–15 metų vaikai, dažniau berniukai nei mergaitės. Kremzlių ir slankstelių pažeidimai yra negrįžtami, nors liga nustoja progresuoti augimo pabaigoje. Kineziterapija padeda nukentėjusiam asmeniui išlaikyti motorinius įgūdžius, o operacija įmanoma tik esant sunkiausioms formoms.

Liga dažnai būna besimptomė ir atsitiktinai aptinkama rentgeno spinduliuote. Nuovargis ir raumenų sustingimas dažniausiai yra pirmieji Scheuermanno ligos simptomai. Simptomai dažniausiai pasireiškia apatinės nugaros dalies (arba krūtinės ląstos stuburo, tarp menčių) lygyje: perdėta kifozė atsiranda augant kaulams ir kremzlėms, atsiranda išlenkta stuburo deformacija, sukelianti nukentėjusiam asmeniui „kuprotas“ arba „kuprotas“ išvaizda. Vienas iš bandymų yra stebėti stulpelį profilyje, kai vaikas pasilenkia į priekį. Apatinėje krūtinės ląstos dalyje vietoj kreivės atsiranda smailės forma. Savo ruožtu taip pat gali deformuotis juosmeninė stuburo dalis ir 20% atvejų atsiranda skoliozė, sukelianti stipresnį skausmą. (1) Reikėtų pažymėti, kad neurologiniai požymiai yra reti, bet neatmetama ir kad sukeltas skausmas nėra sistemingai proporcingas stuburo išlinkimui.

Scheuermanno ligos kilmė šiuo metu nežinoma. Tai gali būti mechaninė reakcija į sužalojimą arba pakartotinę traumą. Genetiniai veiksniai taip pat gali būti kaulų ir kremzlių trapumo priežastis. Iš tiesų, šeiminė Scheuermanno ligos forma nukreipia tyrėjus prie hipotezės apie paveldimą formą su autosominiu dominuojančiu perdavimu.

Reikėtų kiek įmanoma vengti sėdėjimo pozos sulenkus nugarą. Taigi, sergantysis šia liga turėtų teikti pirmenybę ne sėdimai profesijai. Sportas neturi būti uždraustas, bet yra sunkinantis veiksnys, jei jis yra smurtinis ir traumuoja kūną apskritai ir ypač nugarą. Pirmenybė turėtų būti teikiama švelnioms sporto šakoms, tokioms kaip plaukimas ar ėjimas.

Scheuermanno ligos gydymas apima stuburo atpalaidavimą, jo deformacijų kontrolę, nukentėjusio asmens laikysenos gerinimą ir galiausiai sužalojimų bei sukeltų skausmo mažinimą. Juos reikėtų įgyvendinti kuo anksčiau paauglystėje.

Ergoterapija, fizioterapija ir ultragarsas, infraraudonųjų spindulių ir elektroterapijos procedūros padeda sumažinti nugaros skausmus ir sustingimą bei palaikyti gerus viršutinių ir apatinių galūnių motorinius įgūdžius. Be šių konservavimo priemonių, kalbama ir apie jėgų panaudojimą bandant ištempti kifozę, kai augimas neužbaigtas: stiprinant nugaros ir pilvo raumenis, o kai svarbus kreivumas, nešiojant ortozę ( korsetas). Stuburo tiesinimas chirurgine intervencija rekomenduojamas tik esant sunkioms formoms, t.