Mamos ir dukters santykiai retai būna paprasti. Jų dviprasmiškumo atpažinimas ir jo priežasčių suvokimas padės sumažinti įtampą, sako šeimos psichologė.
Kultūra mums siūlo motiniškos meilės stereotipą kaip idealią ir nesavanaudišką. Tačiau iš tikrųjų mamos ir dukters santykiai niekada nėra vienareikšmiai. Juose susimaišo daugybė skirtingų patirčių, tarp kurių agresija – ne paskutinė.
Ji atsiranda, kai moteris pradeda suprasti, kad sensta... Duktės buvimas verčia pastebėti tai, ko ji nenori pastebėti. Mamos nemeilė nukreipta į dukrą, neva ji tai darytų tyčia.
Mama gali pykti ir dėl „nesąžiningo“ civilizacijos naudos paskirstymo: dukters karta jų gauna daugiau nei ta, kuriai ji pati priklauso.
Agresija gali pasireikšti beveik atvirai, kaip noras pažeminti dukterį, pavyzdžiui: „Tavo rankos kaip beždžionės letenos, o vyrai man visada girdavo komplimentus dėl mano rankų grožio“. Toks palyginimas nėra dukters naudai, tarsi atkuriant teisingumą motinai, grąžinant jai tai, ką ji „skolinga“.
Agresija gali būti gerai užmaskuota. "Ar tu nesi per šviesiai apsirengęs?" — rūpestingas klausimas slepia abejonę, kad dukra pati sugeba išsirinkti drabužius.
Agresija gali būti nukreipta ne tiesiai į dukrą, o į jos išrinktąjį, kuris sulaukia daugiau ar mažiau aršios kritikos („Galėtum susirasti sau geresnį vyrą“). Dukros jaučia šią slaptą agresiją ir atsako tuo pačiu.
Išpažinties priėmimo metu dažnai girdžiu: „Aš nekenčiu savo mamos“
Kartais moterys priduria: „Noriu, kad ji mirtų! Tai, žinoma, ne tikro noro, o jausmų galios išraiška. Ir tai yra svarbiausias žingsnis sveikstant santykius – jų jausmų ir teisės į juos pripažinimas.
Agresija gali būti naudinga – ji leidžia mamai ir dukrai suvokti, kad jos yra skirtingos, turi skirtingus norus ir skonį. Tačiau šeimose, kur „mama yra šventa“ ir agresija draudžiama, ji slepiasi po skirtingomis kaukėmis ir retai gali būti atpažįstama be psichoterapeuto pagalbos.
Santykiuose su dukra mama gali nesąmoningai pakartoti savo motinos elgesį, net jei ji kartą nusprendė, kad niekada nebus tokia, kaip ji. Mamos elgesio kartojimas ar kategoriškas atmetimas rodo priklausomybę nuo šeimos programų.
Motina ir dukra gali suprasti viena kitą ir save, jei randa drąsos tyrinėti savo jausmus. Mama, supratusi, ko jai iš tikrųjų reikia, nežemindama dukros galės rasti būdą, kaip patenkinti savo poreikius ir išlaikyti pagarbą sau.
O dukra, ko gero, mamytėje įžvelgs vidinį vaiką su nepatenkintu meilės ir pripažinimo poreikiu. Tai ne priešiškumo panacėja, o žingsnis vidinio išsivadavimo link.