He is a monster who took an innocent girl hostage, she is the one who, despite the horror of the situation, was able to feel sympathy for the aggressor and look at what was happening through his eyes. A beauty who loves a monster. About such stories — and they appeared long before Perrault — they say «as old as the world.» But it was only in the second half of the last century that a strange connection between the characters got a name: Stockholm syndrome. After one case in the capital of Sweden.
1973 m., Stokholmas, didžiausias Švedijos bankas. Iš kalėjimo pabėgęs nusikaltėlis Janas Erikas Olssonas pirmą kartą šalies istorijoje paima įkaitus. Motyvas beveik kilnus: gelbėti buvusį kameros draugą Clarką Olofssoną (na, tada tai standartas: milijonas dolerių ir galimybė išeiti). Olofssonas atvežtas į banką, dabar jų yra du, su jais keli įkaitai.
Atmosfera nervinga, bet ne per daug pavojinga: nusikaltėliai klauso radijo, dainuoja, žaidžia kortomis, tvarko reikalus, dalijasi maistu su aukomis. Kurstytojas Olssonas vietomis absurdiškas ir apskritai atvirai nepatyręs, o izoliuotas nuo pasaulio, įkaitai pamažu pradeda demonstruoti tai, ką psichologai vėliau vadins nelogišku elgesiu ir bandys paaiškinti kaip smegenų plovimą.
Aišku, vandens nebuvo. Pati stipriausio streso situacija įkaituose paleido mechanizmą, kurį Anna Freud dar 1936 metais pavadino aukos tapatinimu su agresoriumi. Atsirado traumuojantis ryšys: įkaitai ėmė užjausti teroristus, teisintis savo veiksmus, o galiausiai iš dalies perėjo į jų pusę (agresoriais jie pasitikėjo labiau nei policija).
All this «absurd but true story» formed the basis of Robert Boudreau’s film Once Upon a Time in Stockholm. Despite the attention to detail and the excellent cast (Ethan Hawke — Ulsson, Mark Strong — Oloffson and Numi Tapas as a hostage who fell in love with a criminal), it turned out not too convincing. From the outside, what is happening looks like pure madness, even when you understand the mechanism for the emergence of this strange connection.
Taip nutinka ne tik bankų saugyklose, bet ir daugelio namų virtuvėse bei miegamuosiuose visame pasaulyje.
Specialists, in particular, psychiatrist Frank Okberg from the University of Michigan, explain its action as follows. The hostage becomes completely dependent on the aggressor: without his permission, he cannot speak, eat, sleep, or use the toilet. The victim slides into a childish state and becomes attached to the one who «takes care» of her. Allowing a basic need to be met generates a surge of gratitude, and this only strengthens the bond.
Most likely, there should be prerequisites for the emergence of such dependence: the FBI notes that the presence of the syndrome is noted only in 8% of the hostages. It would seem not so much. But there is one «but».
Stokholmo sindromas – tai ne tik istorija apie pavojingų nusikaltėlių pagrobimą įkaitais. Dažna šio reiškinio atmaina – kasdienis Stokholmo sindromas. Taip nutinka ne tik bankų saugyklose, bet ir daugelio namų virtuvėse bei miegamuosiuose visame pasaulyje. Kiekvienais metais, kiekvieną dieną. Tačiau tai jau kita istorija, ir, deja, mes turime daug mažiau galimybių ją pamatyti didžiuosiuose ekranuose.