Rašalo dėmės, piešiniai, spalvų rinkiniai... Ką šie testai atskleidžia ir kaip jie susiję su nesąmoningumu, aiškina klinikinė psichologė Elena Sokolova.
Vargu ar yra žmogaus, kuris niekada nebūtų girdėjęs apie Rorschacho testą. Ypač po to, kai to paties pavadinimo personažas buvo panaudotas populiariuose komiksuose, o vėliau – filme ir kompiuteriniame žaidime.
„Rorschach“ yra herojus kaukėje, ant kurios nuolat juda besikeičiančios juodos ir baltos dėmės. Šią kaukę jis vadina savo „tikruoju veidu“. Taigi į masinę kultūrą skverbiasi mintis, kad už išvaizdos (elgesio, statuso), kurią pristatome visuomenei, gali slypėti dar kažkas, daug artimesnio mūsų esmei. Ši idėja yra tiesiogiai susijusi su psichoanalitine praktika ir pasąmonės teorija.
Šveicarų psichiatras ir psichologas Hermannas Rorschachas XNUMX amžiaus pradžioje sukūrė savo „rašalo dėmių metodą“, siekdamas išsiaiškinti, ar yra ryšys tarp kūrybiškumo ir asmenybės tipo. Tačiau netrukus testas buvo pradėtas naudoti gilesniems, įskaitant klinikinius tyrimus. Jį sukūrė ir papildė kiti psichologai.
Rorschach testas yra dešimties simetriškų dėmių serija. Tarp jų yra spalvotos ir nespalvotos, „moteriškos“ ir „vyriškos“ (pagal įvaizdžio tipą, o ne pagal tai, kam jie skirti). Jų bendras bruožas – dviprasmiškumas. Juose nėra „originalaus“ turinio, todėl jie leidžia kiekvienam pamatyti kažką savo.
Neapibrėžtumo principas
Visa testavimo situacija yra sukurta taip, kad testuotojui būtų suteikta kuo daugiau laisvės. Jam pateiktas klausimas gana miglotas: „Kas tai galėtų būti? Kaip tai atrodo?
Tai tas pats principas, kuris naudojamas klasikinėje psichoanalizėje. Jo kūrėjas Sigmundas Freudas paguldė pacientą ant sofos, o jis pats buvo už akių. Pacientas gulėjo ant nugaros: ši bejėgiškumo laikysena prisidėjo prie jo regreso, grįžimo prie ankstesnių, vaikiškų pojūčių.
Nematomas analitikas tapo „projekcijos lauku“, pacientas nukreipė į jį įprastas emocines reakcijas – pavyzdžiui, sumišimą, baimę, apsaugos ieškojimą. O kadangi tarp analitiko ir paciento nebuvo jokių išankstinių santykių, tapo aišku, kad šios reakcijos būdingos pačiai paciento asmenybei: analitikas padėjo pacientui jas pastebėti ir įsisąmoninti.
Lygiai taip pat dėmių neapibrėžtumas leidžia juose įžvelgti tuos vaizdinius, kurie mūsų mentalinėje erdvėje jau egzistavo anksčiau: taip veikia psichologinės projekcijos mechanizmas.
Projekcijos principas
Projekciją taip pat pirmą kartą aprašė Sigmundas Freudas. Šis psichologinis mechanizmas verčia mus pamatyti išoriniame pasaulyje tai, kas iš tikrųjų kyla iš mūsų psichikos, bet neatitinka mūsų įvaizdžio. Todėl savo idėjas, motyvus, nuotaikas priskiriame kitiems... Bet jei pavyksta aptikti projekcijos efektą, galime „sugrąžinti jį sau“, jau sąmoningame lygmenyje pasisavinti savo jausmus ir mintis.
„Buvau įsitikinęs, kad visos merginos aplinkui į mane žiūri su geiduliu, – sako 27 metų Pavelas, – kol draugas iš manęs pasišaipė. Tada supratau, kad iš tikrųjų aš jų noriu, bet man gėda pripažinti sau šį pernelyg agresyvų ir visa apimantį norą.
Pagal projekcijos principą rašalo dėmės „veikia“ taip, kad žmogus, žiūrėdamas į jas, projektuoja ant jų savo sąmonės turinį. Jam atrodo, kad jis mato įdubimus, iškilimus, chiaroscuro, kontūrus, formas (gyvūnus, žmones, daiktus, kūno dalis), kuriuos aprašo. Remdamasis šiais aprašymais, testavimo specialistas daro prielaidas apie kalbėtojo patirtį, reakcijas ir psichologinę gynybą.
Aiškinimo principas
Hermaną Rorschachą pirmiausia domino suvokimo ryšys su žmogaus individualumu ir galimais skausmingais išgyvenimais. Jis tikėjo, kad jo sugalvotos neapibrėžtos dėmės sukelia „ekforiją“ – tai yra, jos iš pasąmonės išgauna vaizdinius, kuriais remiantis galima suprasti, ar žmogus turi kūrybinių gebėjimų ir kaip jo orientacija į pasaulį bei orientacija į save koreliuoja. charakteris.
Pavyzdžiui, kai kurie statines dėmes apibūdino kaip judėjimą („tarnaitės kloja lovą“). Rorschachas tai laikė ryškios vaizduotės, aukšto intelekto, empatijos ženklu. Vaizdo spalvinių savybių pabrėžimas rodo emocionalumą pasaulėžiūroje ir santykiuose. Tačiau Rorschach testas yra tik dalis diagnozės, kuri pati yra įtraukta į sudėtingesnį terapinį ar patariamąjį procesą.
„Nekenčiau lietaus, jis man virto kankinimu, bijojau perlipti per balą“, – prisimena 32 metų Inna, kuri dėl šios problemos kreipėsi į psichoanalitikę. — Bandymų metu paaiškėjo, kad vandenį sieju su motinišku principu, o baimė buvo įsisavinimo, grįžimo į būseną prieš gimimą baimė. Laikui bėgant pradėjau jaustis labiau subrendęs, ir baimė išnyko.
Testo pagalba galima pamatyti socialines nuostatas ir santykių modelius: kas būdinga pacientui bendraujant su kitais žmonėmis, priešiškumas ar geranoriškumas, ar jis nusiteikęs bendradarbiauti, ar konkuruoti. Tačiau ne vienas aiškinimas nebus vienareikšmis, visi jie bus patikrinti tolesniame darbe.
Tik profesionalas turėtų interpretuoti testo rezultatus, nes pernelyg skubotos ar netikslios interpretacijos gali pakenkti. Specialistas praeina ilgus psichoanalitinius mokymus, kad išmoktų atpažinti pasąmonės struktūras ir simbolius bei koreliuoti su jais testavimo metu gautus atsakymus.