Tėvai dažnai bijo vesti vaiką pas psichologą, manydami, kad tam turi būti rimta priežastis. Kada prasminga kreiptis į specialistą? Kodėl tai matoma iš išorės? O kaip ugdyti sūnaus ir dukros kūno ribų jausmą? Apie tai pasakoja vaikų psichologė Tatjana Bednik.
Psichologijos: Kompiuteriniai žaidimai – nauja realybė, įsiveržusi į mūsų gyvenimą ir kuri, žinoma, paveikė ir vaikus. Ar manote, kad yra tikras pavojus, kad žaidimai, tokie kaip „Pokemon Go“, taps pagrindiniu pamišimu, ar mes, kaip visada, perdedame naujų technologijų keliamus pavojus ir vaikai gali saugiai vaikytis „Pokemon“, nes jiems tai patinka?1
Tatjana Bednik: Žinoma, tai kažkoks naujas dalykas mūsų tikrovėje, bet man atrodo, kad pavojus kyla tik dėl interneto atsiradimo. Štai kaip naudoti. Žinoma, mes susiduriame su didesne nauda, nes vaikas nesėdi prie kompiuterio, bent jau išeina pasivaikščioti... Ir kartu su didele žala, nes tai pavojinga. Vaikas, pasinėręs į žaidimą, gali nukentėti nuo automobilio. Todėl nauda ir žala yra kartu, kaip ir naudojant bet kokį įtaisą.
Spalio mėnesio žurnalo numeryje jūs, aš ir kiti ekspertai kalbėjome apie tai, kaip nustatyti, kada laikas vesti vaiką pas psichologą. Kokie bėdos požymiai? Kaip atskirti įsikišimo reikalaujančią situaciją nuo įprastų su amžiumi susijusių vaiko apraiškų, kurias tiesiog reikia kažkaip išgyventi?
T. B.: Pirmiausia noriu pasakyti, kad vaikų psichologas ne visada ir ne tik apie bėdas, nes dirbame ir dėl vystymosi, ir dėl potencialo atrakinimo, ir dėl santykių gerinimo... Jeigu tėvas turi poreikį, toks klausimas iškilo bendras: „A Ar turėčiau vesti vaiką pas psichologą? ", Aš turiu eiti.
O ką pasakys psichologas, jei pas jį ateis mama ar tėtis su vaiku ir paklaus: „Ką galite pasakyti apie mano berniuką ar mergaitę? Ką galėtume padaryti dėl savo vaiko?
T. B.: Žinoma, psichologas gali diagnozuoti vaiko raidą, pasakyti bent ar raida atitinka mūsų sąlygines amžiaus normas. Taip, jis gali pasikalbėti su tėvu apie bet kokius sunkumus, kuriuos norėtų pakeisti, sutvarkyti. Bet jei kalbame apie bėdas, tai į ką atkreipiame dėmesį, į ką turėtų atkreipti dėmesį tėvai, nepaisant amžiaus?
Tai, pirma, staigūs vaiko elgesio pokyčiai, jei vaikas anksčiau buvo aktyvus, linksmas, staiga susimąstęs, liūdnas, prislėgtas. Arba atvirkščiai, vaikas, kuris buvo tokio labai tylaus, ramaus temperamento, staiga tampa susijaudinęs, aktyvus, linksmas, tai irgi priežastis išsiaiškinti, kas vyksta.
Vadinasi, pats pokytis turėtų patraukti dėmesį?
T. B.: Taip, taip, tai staigus vaiko elgesio pokytis. Be to, nepaisant amžiaus, kokia gali būti priežastis? Kai vaikas netelpa į jokį vaikų kolektyvą, ar tai būtų darželis, mokykla: tai visada yra priežastis pagalvoti, kas negerai, kodėl taip nutinka. Nerimo apraiškos, jos, žinoma, gali pasireikšti įvairiai ikimokyklinukui, paaugliui, bet suprantame, kad vaikas dėl kažko nerimauja, labai nerimauja. Stiprios baimės, agresyvumas – šios akimirkos, žinoma, visada, bet kokiame amžiuje, yra priežastis kreiptis į psichologą.
Kai santykiai nesiseka, kai tėvams sunku suprasti savo vaiką, tarp jų nėra tarpusavio supratimo, tai irgi priežastis. Jei kalbėtume konkrečiai apie su amžiumi susijusius dalykus, tai kuo turėtų rūpėti ikimokyklinukų tėvai? Kad vaikas nežaistų. Arba jis auga, jo amžius didėja, bet žaidimas nesivysto, išlieka toks pat primityvus kaip ir anksčiau. Žinoma, moksleiviams tai yra mokymosi sunkumai.
Dažniausias atvejis.
T. B.: Tėvai dažnai sako: „Čia jis protingas, bet tingus“. Mes, psichologai, manome, kad nebūna tokio dalyko kaip tinginystė, visada yra kažkokia priežastis... Vaikas kažkodėl atsisako arba negali mokytis. Paaugliui nerimą keliantis simptomas bus bendravimo su bendraamžiais trūkumas, žinoma, tai irgi priežastis bandyti suprasti – kas vyksta, kas negerai mano vaikui?
Tačiau būna situacijų, kai iš šono labiau matosi, kad vaikui vyksta kažkas, ko anksčiau nebuvo, kažkas kelia nerimą, nerimą arba tau atrodo, kad tėvai visada geriau pažįsta vaiką ir geriau atpažįsta simptomai ar kažkokie nauji reiškiniai?
T. B.: Ne, deja, ne visada tėvai gali objektyviai įvertinti savo vaiko elgesį ir būklę. Būna ir taip, kad iš šono jis labiau matomas. Tėvams kartais labai sunku priimti ir suprasti, kad kažkas negerai. Tai pirmas. Antra, jie gali susitvarkyti su vaiku namuose, ypač kai kalbama apie mažą vaiką. Tai yra, jie pripranta, jiems neatrodo, kad jo izoliacija ar vienatvė yra kažkas neįprasto ...
Ir iš šono tai matosi.
T. B.: Tai matyti iš išorės, ypač jei turime reikalą su pedagogais, mokytojais, turinčiais didžiulę patirtį. Žinoma, jie jau daug vaikų jaučia, supranta, gali pasakyti tėvams. Man atrodo, kad bet kokios auklėtojų ar mokytojų pastabos turėtų būti priimtos. Jei tai autoritetingas specialistas, tėvai gali klausti, kas negerai, kas būtent kelia nerimą, kodėl tas ar kitas specialistas taip mano. Jei tėvai supranta, kad jo vaikas tiesiog nepriimamas su jo savybėmis, galime daryti išvadą, kam mes dovanojame ir pasitikime savo vaiką.
Tėvai bijo vesti vaiką pas psichologą, jiems atrodo, kad tai yra savo silpnumo ar nepakankamų ugdymosi gebėjimų pripažinimas. Bet mes, nes daug girdime tokių istorijų, žinome, kad tai visada duoda naudos, kad daug ką galima nesunkiai ištaisyti. Šis darbas paprastai atneša palengvėjimą visiems – ir vaikui, ir šeimai, ir tėvams, ir nėra pagrindo jo bijoti... Kadangi rugsėjo pradžioje vienoje Maskvos mokyklų turėjome liūdną istoriją, norėjau paklausti. apie kūno ribas. Ar galime ugdyti šias kūniškas vaikų ribas, paaiškinti, kurie suaugusieji gali jas liesti ir kaip tiksliai, kas gali glostyti galvą, kas gali paimti rankas, kuo skiriasi skirtingi kūno kontaktai?
T. B.: Žinoma, tai turėtų būti ugdoma vaikams nuo ankstyvos vaikystės. Kūno ribos apskritai yra ypatingas asmenybės ribų atvejis, ir mes turime vaiką nuo vaikystės mokyti, taip, kad jis turi teisę pasakyti „ne“, nedaryti to, kas jam nemalonu.
Pedagogai ar mokytojai yra autoritetingos asmenybės, turinčios galią, todėl kartais atrodo, kad jie turi daug daugiau galios, nei yra iš tikrųjų.
T. B.: Parodydami pagarbą šioms riboms, įskaitant fiziškumą, galime įskiepyti vaikui atstumą nuo bet kurio suaugusiojo. Žinoma, vaikas turėtų žinoti savo lytinio organo vardą, geriau nuo vaikystės vadinti savais žodžiais, aiškinti, kad tai intymi vieta, kurios niekas negali liesti be leidimo, tik gydytojas, kurį mama ir tėtis patikėjo ir atnešė vaiką. Vaikas turi žinoti! Ir jis turi aiškiai pasakyti „ne“, jei staiga kas nors išreiškia norą jį paliesti. Šiuos dalykus reikia ugdyti vaikui.
Kaip dažnai tai nutinka šeimoje? Ateina močiutė, mažas vaikas, taip, jis dabar nenori būti apkabintas, bučiuojamas, spaudžiamas. Močiutė įsižeidžia: „Taigi aš atėjau į svečius, o tu taip mane ignoruoji“. Žinoma, tai neteisinga, reikia gerbti tai, ką vaikas jaučia, jo norus. Ir, žinoma, reikia vaikui paaiškinti, kad yra artimų žmonių, kurie gali jį apkabinti, jei jis nori apkabinti savo draugą smėlio dėžėje, tai „paklauskime“...
Ar gali dabar jį apkabinti?
T. B.: Taip! Taip! Tas pats, vaikui augant, tėvai turėtų parodyti pagarbą jo kūniškoms riboms: neiti į vonią, kai vaikas prausia, kai vaikas persirengia, belstis į jo kambario duris. Žinoma, visa tai svarbu. Visa tai reikia ugdyti nuo labai, labai ankstyvos vaikystės.
1 Interviu įrašė žurnalo „Psichologija“ vyriausioji redaktorė Ksenia Kiseleva laidai „Statusas: santykiuose“, radijo „Kultūra“, 2016 m.