Filosofas visada maištauja prieš mūsų pasaulio skandalingumą. Jei būtume visiškai laimingi, nebūtų apie ką galvoti. Filosofija egzistuoja tik todėl, kad yra „problemų“: blogio ir neteisybės problema, skandalingas mirties ir kančios egzistavimas. Platonas į filosofiją įžengė veikiamas akivaizdaus savo mokytojo Sokrato mirties nuosprendžio: vienintelis dalykas, kurį jis galėjo padaryti, buvo reaguoti į šį įvykį.
Štai ką sakau savo mokiniams praėjusių mokslo metų pradžioje: Filosofija reikalinga, nes mūsų egzistencija nėra be debesų, nes joje yra gedulo, nelaimingos meilės, melancholijos ir pasipiktinimo dėl neteisybės. „O jei su manimi viskas gerai, jei nėra problemų? jie manęs kartais klausia. Tada raminu: „Nesijaudinkite, problemų greitai atsiras, o filosofijos pagalba mes jas numatysime ir numatysime: stengsimės joms pasiruošti“.
Filosofijos reikia ir tam, kad galėtume gyventi geriau: turtingiau, išmintingiau, prisijaukinant mintį apie mirtį ir prie jos pripratinant.
„Filosofuoti reiškia išmokti mirti“. Šią citatą, kurią Montaigne'as pasiskolino iš Sokrato ir stoikų, būtų galima suprasti tik „mirtina“ prasme: tuomet filosofija būtų meditacija mirties, o ne gyvenimo tema. Tačiau filosofija reikalinga ir tam, kad galėtume gyventi geriau: turtingiau, išmintingiau, prisijaukinti mintį apie mirtį ir prie jos pripratinti. Beprotiška teroristų smurto tikrovė primena mums, kaip skubiai reikia suvokti mirties skandalingumą.
Bet jei mirtis pati savaime jau yra skandalas, tada pasitaiko ypač skandalingų mirčių, neteisingesnių už kitas. Blogio akivaizdoje turime kaip niekad stengtis mąstyti, suprasti, analizuoti, atskirti. Nemaišykite visko su viskuo. Nepasiduokite savo impulsams.
Tačiau taip pat turime suvokti, kad ne viską suprasime, kad šios pastangos susivokti neišvaduos mūsų nuo blogio. Turime stengtis eiti kuo toliau savo mąstyme, žinodami, kad kažkas iš giliausios blogio prigimties vis tiek priešinsis mūsų pastangoms. Tai nėra lengva: būtent į šį sunkumą ir pirmiausia į jį yra nukreiptas filosofinės minties kraštas. Filosofija egzistuoja tik tiek, kiek yra kažkas, kas jai priešinasi.
Mintis tampa tikrai mąstoma, kai susiduria su tuo, kas jai gresia. Tai gali būti blogis, bet gali būti ir grožis, mirtis, kvailumas, Dievo egzistavimas...
Smurto laikais filosofas gali mums suteikti labai ypatingą pagalbą. Camus maištas prieš neteisingą smurtą ir blogio tikrovę savo jėga prilygsta gebėjimui grožėtis spinduliuojančiu visatos grožiu. Ir to mums šiandien reikia.