Prisiminkite kiekvieną dieną visomis smulkmenomis: kas pasakė ką ir ką vilkėjo, koks oras ir kokia muzika grojo; kas nutiko šeimoje, mieste ar visame pasaulyje. Kaip gyvena tie, kurie turi fenomenalią autobiografinę atmintį?
Dovana ar kančia?
Kas iš mūsų nenorėtų gerinti savo atminties, kas nelinkėtų savo vaikui išsiugdyti įsiminimo supergalių? Tačiau daugeliui „viską atsimenančiųjų“ keista dovana sukelia nemažų nepatogumų: prisiminimai nuolat iškyla tokie ryškūs ir detalūs, tarsi viskas vyktų dabar. Ir tai ne tik apie gerus laikus. „Visas patirtas skausmas, pasipiktinimas neištrinami iš atminties ir tebekelia kančias“, – sako neuropsichologas iš Kalifornijos universiteto Irvine (JAV) Jamesas McGaughas. Jis ištyrė 30 vyrų ir moterų, turinčių fenomenalią atmintį, ir išsiaiškino, kad kiekviena jų gyvenimo diena ir valanda amžinai įsirėžia į atmintį be jokių pastangų*. Jie tiesiog nežino, kaip pamiršti.
emocinė atmintis.
Vienas iš galimų šio reiškinio paaiškinimų – atminties ir emocijų ryšys. Įvykius prisimename geriau, jei juos lydi ryškūs išgyvenimai. Tai intensyvaus išgąsčio, sielvarto ar džiaugsmo akimirkos, kurios ilgus metus išlieka neįprastai gyvos, detalūs kadrai, tarsi sulėtinti, o kartu su jais – garsai, kvapai, lytėjimo pojūčiai. Jamesas McGaughas teigia, kad bene pagrindinis skirtumas tarp turinčių superatmintį yra tas, kad jų smegenys nuolat palaiko labai aukštą nervinio susijaudinimo lygį, o superįsiminimas yra tik šalutinis padidėjusio jautrumo ir susijaudinimo poveikis.
Manijos su atmintimi.
Neuropsichologas pastebėjo, kad tie, kurie „viską atsimena“, ir tie, kurie kenčia nuo obsesinio-kompulsinio sutrikimo, aktyvesni yra tos pačios smegenų sritys. Obsesinis-kompulsinis sutrikimas pasireiškia tuo, kad žmogus bando atsikratyti nerimą keliančių minčių pasikartojančių veiksmų, ritualų pagalba. Nuolatinis savo gyvenimo įvykių prisiminimas visomis detalėmis primena įkyrius veiksmus. Viską prisimenantys žmonės yra labiau linkę į depresiją (žinoma – nuolat savo galvose slinkti per visus liūdnus savo gyvenimo epizodus!); be to, daugelis psichoterapijos metodų jiems neduoda naudos – kuo labiau jie supranta savo praeitį, tuo labiau fiksuojasi į blogį.
Tačiau yra ir harmoningų žmogaus „santykių“ su jo superatmintimi pavyzdžių. Pavyzdžiui, amerikiečių aktorė Marilu Henner (Marilu Henner) noriai pasakoja, kaip atmintis jai padeda darbe: verkti ar juoktis, kai to reikalauja scenarijus, jai nieko nekainuoja – tereikia prisiminti liūdną ar juokingą epizodą iš jos pačios gyvenimo. „Be to, vaikystėje nusprendžiau: kadangi vis dar prisimenu bet kurią dieną, gerą ar blogą, tada geriau pabandysiu kiekvieną dieną užpildyti kažkuo šviesiu ir džiaugsmingu!
* Mokymosi ir atminties neurobiologija, 2012, t. 98, Nr. 1.