Turinys
Kodėl kai kurie paaugliai pjaustosi, kauterizuoja odą? Tai nėra „mada“ ir ne būdas patraukti dėmesį. Tai gali būti bandymas numalšinti psichinį skausmą, susidoroti su išgyvenimais, kurie atrodo nepakeliami. Ar tėvai gali padėti vaikui ir kaip tai padaryti?
Paaugliai nusipjauna arba šukuojasi odą tol, kol nukraujuoja, daužosi galva į sieną, odą katerizuoja. Visa tai daroma siekiant sumažinti stresą, atsikratyti skausmingų ar per stiprių išgyvenimų.
„Tyrimai rodo, kad nemaža dalis paauglių žaloja save, bandydami susidoroti su skausmingomis emocijomis“, – aiškina vaikų psichoterapeutė Vena Wilson.
Neretai tėvai panikuoja sužinoję, kad vaikas žaloja save. Slepia pavojingus daiktus, stengiasi jį nuolat prižiūrėti arba galvoja apie hospitalizavimą psichiatrinėje ligoninėje. Tačiau kai kurie tiesiog ignoruoja problemą, slapta tikėdamiesi, kad ji praeis savaime.
Bet visa tai vaikui nepadės. Vienna Wilson siūlo 4 veiksmingus veiksmus tėvams, kurie sužino, kad jų vaikas žaloja save.
1. Nusiramink
Daugelis tėvų, sužinoję apie tai, kas vyksta, jaučiasi bejėgiai, juos apima kaltė, sielvartas ir pyktis. Tačiau prieš kalbant su vaiku svarbu viską apgalvoti ir nusiraminti.
„Savęs žalojimas nėra bandymas nusižudyti“, – pabrėžia Vienna Wilson. Todėl pirmiausia svarbu nusiraminti, nepanikuoti, susitvarkyti su savo išgyvenimais ir tik tada pradėti pokalbį su vaiku.
2. Pasistenkite suprasti vaiką
Negalima pradėti pokalbio kaltinimais, geriau parodyti, kad stengiatės suprasti vaiką. Paklauskite jo išsamiai. Pabandykite išsiaiškinti, kaip savęs žalojimas jam padeda ir kokiu tikslu jis tai daro. Būkite atsargūs ir taktiški.
Greičiausiai vaikas labai išsigąsta, kad tėvai sužinojo jo paslaptį. Jei norite sulaukti nuoširdžių ir atvirų atsakymų, geriausia jam aiškiai pasakyti, kad matote, kaip jis išsigandęs, ir neketinate jo bausti.
Tačiau net jei viską padarysite teisingai, vaikas gali užsidaryti arba užklupti pyktį, pradėti rėkti ir verkti. Jis gali atsisakyti su jumis kalbėti, nes bijo, gėdijasi arba dėl kitų priežasčių. Tokiu atveju geriau nedaryti jo spaudimo, o duoti laiko — taigi paauglys verčiau nuspręs viską papasakoti.
3. Ieškokite profesionalios pagalbos
Savęs žalojimas yra rimta problema. Jei vaikas dar nedirba su psichoterapeutu, pasistenkite surasti jam būtent šio sutrikimo specialistą. Terapeutas sukurs saugią erdvę paaugliui, kad jis išmoktų kitaip susidoroti su neigiamomis emocijomis.
Jūsų vaikas turi žinoti, ką daryti ištikus krizei. Jis turi išmokti emocinės savireguliacijos įgūdžių, kurių prireiks vėlesniame gyvenime. Terapeutas taip pat gali padėti susidoroti su galimomis pagrindinėmis savęs žalojimo priežastimis – mokyklos problemomis, psichikos sveikatos problemomis ir kitais streso šaltiniais.
Daugeliu atvejų tėvams taip pat bus naudinga ieškoti profesionalios pagalbos. Labai svarbu nekaltinti ir negėdinti vaiko, tačiau nereikėtų kaltinti ir savęs.
4. Parodykite sveikos savireguliacijos pavyzdį
Kai jums sunku ar blogai, nebijokite to demonstruoti vaiko akivaizdoje (bent jau tokiu lygiu, kuriuo jis sugeba tai suprasti). Išreikškite emocijas žodžiais ir parodykite, kaip jums pavyksta efektyviai su jomis susidoroti. Galbūt tokiais atvejais reikia kurį laiką pabūti vienam ar net verkti. Vaikai tai mato ir išmoksta pamoką.
Rodydami sveikos emocinės savireguliacijos pavyzdį, aktyviai padedate savo vaikui atsikratyti pavojingo savęs žalojimo įpročio.
Atsigavimas yra lėtas procesas ir pareikalaus laiko bei kantrybės. Laimei, paaugliui bręstant fiziologiškai ir neurologiškai, jo nervų sistema taps brandesnė. Emocijos nebebus tokios audringos ir nestabilios, su jomis susitvarkyti bus daug lengviau.
„Paaugliai, turintys polinkį į savęs žalojimą, gali atsikratyti šio nesveiko įpročio, ypač jei tėvai, sužinoję apie tai, gali išlikti ramūs, su vaiku elgiasi su vaiku nuoširdžiai ir rūpestingai, susiranda jam gerą psichoterapeutą“, – sako Vena. Wilsonas.
Apie autorių: Vena Wilson yra vaikų psichoterapeutė.