Ar turėtume stengtis aprūpinti vaikus būstu? Atrodytų keistas klausimas: žinoma, taip, jei tokia galimybė yra. Tačiau bėgant gyvenimui galimybės keičiasi, todėl atsiranda priežasčių labai skaudžioms konfliktinėms situacijoms.
60-metė Anna Sergeevna, remdamasi būsto klausimu, ne tik suklydo su savo sūnumis. Moteris prarado gyvenimo prasmę.
„Dešimtaisiais bendro gyvenimo metais su vyru gavome butą iš jo įmonės“, – savo problema dalijasi ji. – Sutuoktinis dirbo pavojingą darbą. Supratau, kad rizikuoju savo sveikata, bet jie ten aprūpino būstą. Kai gavome trokštamą užsakymą dviejų kambarių butui, galvojome, kad iš džiaugsmo eisime iš proto. Tuo metu mūsų sūnui buvo septyneri metai, ir mes pavargome su vaiku blaškytis išimamuose kampuose. Ir Vanya lankė mokyklą, jis turėjo nuspręsti dėl nuolatinės gyvenamosios vietos. Jei tik tada žinotume, kad mūsų džiaugsmo objektas taps ginčo kauliu šeimoje...
Tada gyvenome sunkiai, kaip ir visi: iš pradžių perestroika, paskui pašėlę 15-asis dešimtmetis. Bet kai Vanijai sukako XNUMX metų, susilaukėme dar vieno vaiko. Neplanavome, taip atsitiko, o aš nedrįsau nutraukti nėštumo. Gimė Romka, sveikas, gražus ir protingas kūdikis. Ir kad ir kaip mums buvo sunku, savo sprendimo nesigailėjau nė sekundės.
Sūnūs užaugo visiškai skirtingi vienas nuo kito tiek išore, tiek charakteriu. Vania įnoringa, nerami, hiperkomunikabili, o Romka, atvirkščiai, tyli, susikaupusi – vienu žodžiu intravertė. Vyresnysis praktiškai nekreipė dėmesio į jaunesnįjį – buvo labai didelis amžiaus skirtumas, nesidomėjo kūdikiu. Vanya gyveno savo gyvenimą: draugai, draugės, studijos. Tačiau su pastaruoju nebuvo lengva: mokykloje jis irgi neblizgėjo, o institute, į kurį įstojo labai sunkiai, visiškai atsipalaidavo. Po antro kurso buvo pašalintas, o į kariuomenę išėjo su rudens šaukimu. O grįžęs pasakė, kad nori gyventi atskirai nuo mūsų. Ne, mes su vyru tada sakytume, sako, prašau, sūnau, išsinuomok butą ir gyvenk kaip nori. Bet nusprendėme, kad mūsų tėvų pareiga – aprūpinti savo vaikus būstu. Pardavėme namą kaime ir automobilį, pridėjome sukauptas santaupas ir nupirkome Vaniai dviejų kambarių butą. Jie samprotavo, kaip tada mums atrodė, pagrįstai: vyresnėliui buvo suteiktas būstas, o jaunesniajam atiteks mūsų butas. Privatizavome ir iškart perrašėme į Romką.
Savarankiškas gyvenimas Vanijai nebuvo naudingas: jis retkarčiais dirbo, vis tiek negalėjo rasti to, kas jam patiko. Tada jis susisiekė su dešimčia metų už save vyresne moterimi, kuri su dviem vaikais apsigyveno pas jį. Su vyru nesikišome: sūnus turi savo gyvenimą, jis jau suaugęs vaikinas ir visus sprendimus turi priimti pats, taip pat už juos atsakyti. Tačiau pragyventų metų skaičius dar nekalba apie dvasinę brandą. Vanya vis dar neturėjo nuolatinio darbo, o jo partneris pradėjo skųstis jam, kad jis nieko neuždirba ir kad ji neturi kuo maitinti vaikų. Jis, užuot apsisprendęs dėl stabilių pajamų, ėmė gerti iš sielvarto. Iš pradžių po truputį, o paskui rimtai. Tuo metu mudu su vyru skambėjome pavojaus varpais, bet, deja, kovoje su alkoholiu pralaimėjome – Vanka tapo tipišku buitiniu girtuokliu. Galiausiai sugulovė iš jo išsikraustė, o po kurio laiko jis išgėrė savo butą. Ką tik girtą pardaviau už centą – ir likau be namų.
Su vyru buvome šoke: kaip yra, investavome paskutinius pinigus į jo butą, įsiskolinome, o jis taip lengvai jas prarado? Bet mes negalėjome leisti, kad mūsų nelaimingas sūnus taptų benamis, pasiėmėme jį pas mus. Tuo metu mokykloje besimokęs Romka atsisakė su juo gyventi viename kambaryje. Galima jį suprasti: vyresnysis brolis girtas, paskui prislėgtas, koks malonumas šalia tokio žmogaus būti? Todėl Vanką apgyvendinome savo kambaryje.
Ir prasidėjo ne gyvenimas, o pragaras. Vyresnysis, girtas, ėmė žiauriai rodyti nepasitenkinimą gyvenimu ir dėl visko kaltino... mane ir mano vyrą. Kaip ir jie nepastebėjo jo, visą savo dėmesį skirdami dievinamam „paskutiniam sūnui“. Bandėme su juo prieštarauti ir samprotauti, bet migloto proto žmogus negirdi jokių argumentų. Su broliu jie ilgainiui išvis tapo priešais. Vyras, kurio sveikata buvo pakenkta per darbo metus pavojingoje gamyboje, nuo lėtinio streso susirgo onkologija ir perdegė vos per šešis mėnesius. Vyresnysis sūnus tėčio išvykimą komentavo dvasia, kad dabar kambarys tapo laisvesnis. Maniau, kad paskęsiu ašarose, bet ką aš galiu gauti iš jo, alkoholiko? Tačiau manęs laukė dar vienas rimtas išbandymas.
Romka baigė vidurinę mokyklą, įstojo į koledžą ir apsigyveno nakvynės namuose, nors ir neturėjo teisės, nes yra ne iš kito miesto. Net apsidžiaugiau tokiu posūkiu: buvo nepakenčiama žiūrėti į kasdienius sūnų susirėmimus. Tačiau mano jauniausias staiga prisiminė, kad butas teisėtai priklauso jam, ir pasiūlė mums su vyriausiuoju sūnumi jį atlaisvinti. Vanka, sakė, turėjo atskirą butą, bet kodėl aš blogesnis? Taigi, artimieji, atlaisvinkite mano namus – ir viskas. Ir aš turėjau galimybę tai išgirsti iš mūsų dievinamo jauniausio sūnaus, puikaus mokinio, mokyklinių olimpiadų nugalėtojo ir mūsų vilties bei pasididžiavimo su vyru!
Po šios „staigmenos“ kelias dienas nemiegojau. Tada ji paskambino ir paklausė: gerai, tu pyksti ant Vankos, kuri profiliavo jo butą, bet kur man kreiptis? Tai mano vieninteliai namai! Į ką Romka pasakė: „Kol kas gyvenk, man svarbiausia iškeldinti brolį iš buto. Šiuo būstu ir taip naudosiuos tik tada, kai jame niekas nebus registruotas. “ Na, viskas aišku – tai reiškia, kai aš mirsiu. Ir, matyt, kuo greičiau, tuo geriau. Kaip galėjau apie tai pagalvoti, kai su vyru vienam sūnui nusipirkome butą, o kitam perrašėme savąjį? Kodėl mes tai padarėme? Dabartinės situacijos nebūtų susiklosčiusi, jei sūnūs iš pradžių žinotų, kad būstu turi pasirūpinti patys. O mano vyras, matai, dabar būtų gyvas. Bet kodėl turėčiau toliau gyventi, aš nežinau. “