Nuo gimimo ir net jau mamos įsčiose kūdikis čiulpia nykštį ir išskiria endorfinus (malonumo hormonus). Todėl šis čiulpimo refleksas labai ramina ir padeda reguliuoti mažų vaikų miego ir atsipalaidavimo ciklus.

Atsiradęs nuo pastojimo gimdoje, kūdikis mėgsta čiulpti nykštį ir jaučiasi užtikrintas, priimdamas šį maitinimo refleksą. Po gimimo ir pirmosiomis gyvenimo savaitėmis jis net čiulpia kitus pirštus, išskyrus nykštį, žaislus ar tam skirtą čiulptuką. Ašarų, fizinio diskomforto ar streso priepuolio metu tai netgi yra vienintelis būdas nuraminti ir nuraminti kūdikį.

Bet tada ateina amžius, kai šis įprotis gali tapti problemiškas. Tai yra maždaug 4 ar 5 metai, kai gydytojai stomatologai o ankstyvosios vaikystės specialistai pataria tėvams nustoti sistemingai naudoti nykštį, norint miegoti ar nuraminti vaiką. Iš tiesų, jei ši rutina tęsis ilgiau, galime pastebėti dantų problemas, tokias kaip gomurio formos pokyčiai ir problemos. ortodontija, kartais negrįžtamas.

Nuovargio, pykčio ar stresinės situacijos metu vaikas gali akimirksniu rasti labai raminantį sprendimą, įkišęs nykštį į burną ir suaktyvinęs čiulpimo refleksą. Tai greitas ir paprastas būdas jaustis užtikrintam ir atsipalaiduoti.

Kita vertus, šis įprotis linkęs užrakinti vaiką. Laikydamas nykštį burnoje, jam gėda kalbėti, šypsotis ar žaisti. Dar blogiau, jis izoliuoja save ir nebebendrauja su savo aplinka ir sumažina žaidimo fazes, nes viena jo ranka yra užimta. Geriau paskatinkite jį pasilikti šią maniją prieš miegą ar miegą, o dienos metu paskatinkite atsisakyti nykščio.

Daugeliui vaikų šis atsisakymas bus gana lengvas ir įvyks gana natūraliai. Tačiau jei mažylis pats nesugeba atsikratyti šio vaikystės įpročio, yra nedideli patarimai, padėsiantys apsispręsti:

• Paaiškinkite jam, kad nykštį čiulpti galima tik mažiesiems ir kad dabar jis jau didelis. Su Jūsų palaikymu ir jo noru būti laikomas vaiku, o ne kūdikiu, jo motyvacija bus stipresnė;
• Pasirinkite tinkamą laiką. Nereikia sieti šio išbandymo su sudėtingu jo gyvenimo periodu (švara, brolio ar sesers gimimas, skyrybos, kraustymasis, įstojimas į mokyklą ir pan.);
• Veikite lėtai ir palaipsniui. Leiskite nykštį tik vakare, tada sumažinkite iki, pavyzdžiui, tik savaitgaliais. Lėtai ir švelniai vaikas lengviau atsiribos nuo šio įpročio;
• Niekada nebūkite kritiški. Barti ar juoktis iš jo dėl nesėkmės neduoda rezultatų. Atvirkščiai, parodykite jam, kad tai nieko ir, kad kitą kartą jis ten pateks, ir paskatinkite jį bendrauti bei paaiškinkite, kodėl jis vėl pajuto poreikį paimti nykštį. Dažnai siejamas su negalavimu, nykščio atsigavimą galima suprasti ir išreikšti žodžiais, kad kitą kartą tai nebūtų automatiškai. Bendraujant norint nusiraminti, čia yra graži vaiko „išsitvarkymo“ ašis, padedanti jam atsikratyti manijos;
• Taip pat nurodykite aiškius ir pasiekiamus tikslus ir sukurkite žaidimą iš šio iššūkio. Taip pat labai svarbu įvertinti savo sėkmę, pavyzdžiui, lentelę, kurią ji užpildys už kiekvieną sėkmę ir kuri duos nedidelį atlygį;
• Galiausiai, jei niekas nepadeda, jo pastangas palydėti galite naudoti produktus, kurie suteiks kartaus skonio vaiko pirštukams.

Jei per dieną išeina sunkus kursas ar staigus nuovargis, dėl kurio norėtųsi trūkinėti, pasiūlykite jam veiklą, kuri mobilizuos abi rankas ir pasidalinkite šia akimirka su juo. Nukreipdami jo dėmesį ir nuramindami jį žaidimo metu, leisite jam pamiršti šį potraukį čiulpti, kuris jam atrodė būtinas. Apkabinimas ar pasakojimo skaitymas taip pat yra raminantys sprendimai, padėsiantys vaikams atsipalaiduoti nejaučiant poreikio čiulpti nykščius.

Kad vaikas nustotų čiulpti nykščius, užtrunka ilgai. Turėsite būti kantrūs ir supratingi bei palaikyti jį kiekviename žingsnyje, kad ten patektumėte. Bet galų gale, ar tai nėra visas vaikų auklėjimo darbas?