Turinys
Atrodo, nuoširdžiai prašote atleidimo ir stebitės, kodėl pašnekovas ir toliau įsižeidžia? Psichologė Harriet Lerner knygoje „I'll Fix It All“ tiria, kodėl blogas atsiprašymas yra toks blogas. Ji įsitikinusi, kad savo klaidų supratimas atvers kelią į atleidimą net ir sunkiausioje situacijoje.
Žinoma, veiksmingas atsiprašymas – tai ne tik tinkamų žodžių pasirinkimas ir netinkamų frazių vengimas. Svarbu suprasti patį principą. Atsiprašymai, prasidedantys frazėmis, gali būti laikomi nesėkmingais.
1. „Atsiprašau, bet...“
Labiausiai sužeistas žmogus nori išgirsti nuoširdų atsiprašymą iš tyros širdies. Pridėjus „bet“, visas efektas išnyksta. Pakalbėkime apie šį nedidelį įspėjimą.
„Bet“ beveik visada reiškia pasiteisinimus ar net atšaukia pradinę žinutę. Tai, ką sakote po „bet“, gali būti visiškai teisinga, bet nesvarbu. „Bet“ jau pavertė jūsų atsiprašymą netikru. Taip elgdamiesi sakote: „Atsižvelgiant į bendrą situacijos kontekstą, mano elgesys (šiurkštumas, vėlavimas, sarkazmas) yra visiškai suprantamas.
Nereikia leistis į ilgus aiškinimus, kurie gali sugriauti geriausius ketinimus
Atsiprašymas su „bet“ gali turėti užuominą apie netinkamą pašnekovo elgesį. „Atsiprašau, kad užsidegiau, – sako viena sesuo kitai, – bet man buvo labai skaudu, kad neprisidėjai prie šeimos šventės. Iš karto prisiminiau, kad vaikystėje visi namų ruošos darbai griuvo ant mano pečių, o mama visada leisdavo nieko neveikti, nes nenorėjo su tavimi keiktis. Atsiprašau, kad buvau šiurkštus, bet kažkas turėjo tau viską pasakyti.
Sutikite, toks kaltės pripažinimas gali dar labiau įskaudinti pašnekovą. O žodžiai „kažkas tau turėjo viską pasakyti“ paprastai skamba kaip atviras kaltinimas. Jei taip, tai proga kitam pokalbiui, kuriam reikia pasirinkti tinkamą laiką ir parodyti taktą. Geriausi atsiprašymai yra trumpiausi. Nereikia leistis į ilgus aiškinimus, kurie gali sugriauti geriausius ketinimus.
2. „Atsiprašau, kad taip supratai“
Tai dar vienas „pseudoatsiprašymo“ pavyzdys. „Gerai, gerai, atsiprašau. Atsiprašau, kad taip elgėsi su situacija. Aš nežinojau, kad tai tau taip svarbu“. Toks bandymas perkelti kaltę ant kažkieno pečių ir atleisti save nuo atsakomybės yra daug blogiau nei visiškas atsiprašymo nebuvimas. Šie žodžiai gali dar labiau įžeisti pašnekovą.
Šis vengimo būdas yra gana dažnas. „Atsiprašau, kad tau buvo nepatogu, kai vakarėlyje tave pataisiau“ nėra atsiprašymas. Kalbėtojas neprisiima atsakomybės. Jis mano, kad yra teisus – taip pat ir todėl, kad atsiprašė. Tačiau iš tikrųjų jis tik perkėlė atsakomybę įžeistajam. Jis iš tikrųjų pasakė: „Atsiprašau, kad per daug sureagavote į mano visiškai pagrįstas ir teisingas pastabas“. Esant tokiai situacijai, turėtumėte pasakyti: „Atsiprašau, kad vakarėlyje jus pataisiau. Suprantu savo klaidą ir ateityje jos nekartosiu. Verta atsiprašyti už savo poelgius, o ne diskutuoti apie pašnekovo reakciją.
3. „Atsiprašau, jei tave įskaudinau“
Žodis „jei“ verčia žmogų abejoti savo reakcija. Stenkitės nesakyti: „Atsiprašau, jei buvau nejautrus“ arba „Atsiprašau, jei mano žodžiai tau atrodė įžeidžiantys“. Beveik kiekvienas atsiprašymas, prasidedantis „atsiprašau, jei…“, nėra atsiprašymas. Daug geriau pasakyti taip: „Mano pastaba buvo įžeidžianti. Aš atsiprašau. Parodžiau nejautrumą. Daugiau tai nepasikartos.»
Be to, žodžiai „atsiprašau, jei…“ dažnai suvokiami kaip nuolaidūs: „Atsiprašau, jei mano pastaba jums atrodė įžeidžianti“. Ar tai atsiprašymas, ar užuomina į pašnekovo pažeidžiamumą ir jautrumą? Tokios frazės jūsų „atsiprašau“ gali paversti „neturiu už ką atsiprašyti“.
4. „Pažiūrėk, ką jis padarė dėl tavęs!
Papasakosiu vieną atgrasančią istoriją, kurią prisiminsiu visą gyvenimą, nors tai įvyko prieš kelis dešimtmečius. Kai mano vyriausiam sūnui Mattui buvo šešeri, jis žaidė su savo klasės draugu Šonu. Kažkuriuo momentu Mattas pagrobė iš Šono žaislą ir kategoriškai atsisakė jį grąžinti. Šonas pradėjo daužyti galvą į medines grindis.
Šalia buvo Šono mama. Ji akimirksniu reagavo į tai, kas vyksta, ir gana aktyviai. Ji neprašė sūnaus nustoti trinktelėti į galvą ir neliepė Matui grąžinti žaislo. Vietoj to ji mano berniukui skyrė griežtą papeikimą. „Tik pažiūrėk, ką padarei, Metai! – sušuko ji, rodydama į Šoną. Tu privertei Šoną trenkti galva į grindis. Nedelsdami jo atsiprašyk!
Jis turės atsakyti už tai, ko nepadarė ir negalėjo padaryti
Matas buvo sumišęs ir suprantamas. Jam nebuvo liepta atsiprašyti, kad atėmė svetimą žaislą. Jis turėjo atsiprašyti, kad Šonas trenkė galva į grindis. Matui reikėjo prisiimti atsakomybę ne už savo elgesį, o už kito vaiko reakciją. Matas grąžino žaislą ir neatsiprašydamas išėjo. Tada pasakiau Mattui, kad jis turėjo atsiprašyti, kad paėmė žaislą, bet tai ne jo kaltė, kad Šonas trenkėsi galva į grindis.
Jei Metas būtų prisiėmęs atsakomybę už Šono elgesį, jis būtų pasielgęs neteisingai. Jis turės atsakyti už tai, ko nepadarė ir negalėjo padaryti. Tai nebūtų buvę gerai Šonui – jis niekada nebūtų išmokęs prisiimti atsakomybės už savo elgesį ir susitvarkyti su pykčiu.
5. „Tuoj atleisk man!
Kitas būdas sujaukti atsiprašymą yra priimti savo žodžius kaip garantiją, kad jums bus nedelsiant atleista. Tai tik apie jus ir jūsų poreikį palengvinti savo sąžinę. Atsiprašymas neturėtų būti laikomas kyšiu mainais, už kurį turite gauti ką nors iš įžeisto asmens, būtent jo atleidimą.
Žodžiai „ar tu man atleisi? arba "prašau atleisk man!" dažnai išryškėja bendraujant su artimaisiais. Kai kuriose situacijose tai tikrai tinka. Tačiau jei padarėte rimtą nusikaltimą, neturėtumėte tikėtis greito atleidimo, o tuo labiau jo reikalauti. Tokioje situacijoje geriau pasakyti: „Žinau, kad padariau rimtą nusikaltimą, ir tu gali ant manęs ilgai pykti. Jei ką nors galiu padaryti, kad pagerinčiau situaciją, praneškite man.
Kai nuoširdžiai atsiprašome, natūraliai tikimės, kad mūsų atsiprašymas paskatins atleidimą ir susitaikymą. Tačiau atleidimo reikalavimas sugadina atsiprašymą. Įžeistas žmogus jaučia spaudimą – ir dar labiau įsižeidžia. Atleisti kam nors kitam dažnai užtrunka.
Šaltinis: H. Lerner „Pataisysiu. Subtilus susitaikymo menas“ (Petras, 2019).