Turinys
Sveikiname naujus ir nuolatinius skaitytojus! Draugai, „Užrašas velioniui broliui“ yra tikras įvykis iš mano gyvenimo. Šioje istorijoje nėra nieko išgalvoto. Kartais žmonių gyvenime nutinka nepaaiškinami dalykai: kažkokie neįtikėtini sutapimai ar paslaptingi reiškiniai, kurie iki šiol nebuvo paaiškinti.
Šiek tiek apie sielą
Įrodyta, kad mirusio žmogaus siela palieka kūną. Apie tai pasakojo tūkstančiai žmonių, patyrusių klinikinę mirtį. Per ne ilgiau kaip 3–5 minutes po širdies sustojimo šie žmonės pamatė savo kūnus iš viršaus arba skrido tuneliu.
Per sudėtingą operaciją mano vyras „stebėjo“ gydytojus iš viršaus, tada jo siela nuskriejo ligoninės koridoriumi. Gyvenimas abejojo, bet jam pavyko sugrįžti!
Deja, po biologinės mirties niekas negrįžta, todėl nėra atsakymo į klausimą: ar yra gyvenimas po mirties?
Mirusiųjų atminimo dienos
Kūnas ir siela yra viena. Bet kūnas mirtingas, siela – ne. Po kūno mirties sielai tenka patirti išbandymus – savotiškus egzaminus. Stačiatikybėje tradiciškai išskiriamos mirusiųjų minėjimo dienos: trečioji, devintoji ir keturiasdešimtoji.
Trečia diena
Tris dienas mirusiojo siela, lydima angelo sargo, yra gyvųjų pasaulyje. Tris dienas siela yra pririšta prie kūno, ir ji neturės kur dingti, jei kūnas bus palaidotas anksčiau.
3 dieną po žmogaus mirties dažniausiai atliekamos laidotuvės. Tai turi dvasinį ryšį su Kristaus prisikėlimu trečią dieną po Jo mirties. Dėl įvairių priežasčių velionį leidžiama laidoti vėliau. Pavyzdžiui, praėjus 4 ar 5 dienoms po mirties.
Devintoji diena
Angelų hierarchijoje yra devynios angelų eilės, kurios bus mirusiojo gynėjai Dangaus teismo metu. Angelai, kaip teisininkai, prašo Dievo pasigailėjimo ką tik išėjusiems, kurių siela nuo mirties dienos keliavo pomirtinį gyvenimą.
Keturiasdešimtoji diena
Pagal stačiatikių tikėjimą, 40 dieną, išgyvenusi išbandymus ir apmąsčius visus baisumus ir kančias, kurios laukia nusidėjėlių pragare, siela trečią kartą pasirodo prieš Dievą (pirmą kartą – trečią dieną, antrą kartą). – devintą).
Būtent šią akimirką sprendžiamas sielos likimas – kur ji turės likti iki Paskutiniojo teismo akimirkos, pragare ar Dangaus karalystėje. Todėl visas keturiasdešimt dienų reikia ne verkti, o nuoširdžiai melstis už sielą, už mirusiojo nuodėmių atpirkimą.
Gyviems žmonėms reikia eiti savo žemišku keliu, neleisti nuodėmės: nežudyti, nevogti, nesvetimauti, nedaryti abortų, nepavydėti... Draugai, mes visi esame nusidėjėliai, bet turime atsiminti, kad visiems. žiaurumai ateis atsiskaitymo laikas.
Laiškas velioniui broliui
2010 metais mano brolis Vladimiras žuvo per avariją. Nuostabus, malonus ir religingas žmogus. Tas ankstyvas rytas, kai dukterėčia pranešė apie tragediją, išliks atmintyje amžinai. Po baisios naujienos apėmė stiprus šokas, vėliau ašaros ir nepakeliamas dvasinis skausmas.
Mano brolis Vladimiras Michailovičius Erokhinas 1952–2010 m
Nebuvo lengva įgyti jėgų pranešti mamai apie sūnaus mirtį. Jūs negalite to pasakyti. Tais metais jai sukako 90 metų... „Mama, šiandien mums blogas rytas...“. Visas butas buvo pripildytas širdį veriančio verksmo, paskui verksmo ir dejavimo... Tie, kurie neteko artimųjų ir artimųjų, supras, kaip sunku išgyventi.
Po brolio laidotuvių kas vakarą su mama uždegdavome žvakutę ir skaitydavome maldas „Akatistas už mirusįjį“. „Akatistas“ turėtų būti skaitomas garsiai (meldžiamasi) kasdien 40 dienų. Ir meldėmės.
Vieną iš šių vakarų, tiksliai nepamenu kurią dieną (laikotarpis nuo 9 iki 40), po maldos staiga parašiau raštelį mirusiam broliui. Ji paėmė tuščią popieriaus lapą ir pieštuką. Tekstas buvo toks: „Mažasis Džoni, brolau, jei ateisi pas mus, parašyk mums bent kokį ženklą...“.
Prieš miegą palikau raštelį ant stalo priešais brolio portretą, o ant raštelio uždėjau pieštuką. Kitą rytą negalėjau patikėti savo akimis! Ženklas buvo paliktas!!! Teksto apačioje, už trijų centimetrų, buvo kablelio (5 mm) formos pieštuko žymė!
Kaip paaiškinti šį faktą?! Kaip bekūnė siela galėjo tai padaryti? Neįtikėtina. Aš pasilieku šį užrašą.
Mieli draugai, ką manote apie šį atvejį? Straipsnio „Pastaba velioniui broliui: tikras įvykis iš gyvenimo“ komentaruose parašykite. Ar jūsų gyvenime yra buvę tokių istorijų?