Šį dvarą turime nuo 1984 m. Tada aš su vyru Benno Belčikovu, kuris taip pat yra mano gamintojas, nusipirkome žemę Talino pakraštyje. Tuo metu ten buvo visiškai apleista vieta – jūra, miškas. O dar anksčiau, XII amžiaus pradžioje, čia buvo įsikūręs nedidelis estų ūkis. Mūsų namo vietoje buvo laukas, kuriame dešimtmečius buvo ridenami nereikalingi akmenys. Kai tvarkėme teritoriją, iš aikštelės išvežėme 12 (!) savivarčių riedulių. Sunku buvo įsivaizduoti, kaip susitvarkysime su namo statybomis, juk gastroliavome 10 mėnesių per metus. Prisimenu, kad sukaupiau drąsą ir nuėjau į miesto vykdomąjį komitetą. Paprašiau iškeisti šią žemę ir dviejų kambarių butą į keturių kambarių. Man buvo atsisakyta. Ir tokia atšiauria forma, kad net apsipyliau ašaromis. Buvau tikras, kad valdžia mus palaikys: kartu su „Nemo“ komanda į šalį parvežėme gerų pinigų. Bet taip nebuvo, man buvo uždrausta šitaip keistis. Tačiau dabar esu dėkingas likimui, kad mano prašymas nebuvo įvykdytas. Juk dabar gyvename kaip pasakoje: nuo mūsų namų iki jūros kranto 500 metrai, aplink nacionalinis parkas, net krioklys šalia. Ir tuo pačiu metu automobiliu iki Talino centro nuvažiuosite tik 7 minutes. Argi tai ne laimė!
Namas turėjo būti pastatytas nuo nulio. Nežinojome nuo ko pradėti ir kreipėmės pagalbos į žinomą architektą. Ir jis mums padarė tokį projektą! Jis pasiūlė pastatyti trijų aukštų dvarą, kuriame yra du žiemos sodai, didžiulė salė su stiklinėmis grindimis ir joje pastatytas milžiniškas akvariumas. Buvo numatyta, kad vakarais uždegsime šviesas ir grožėsimės žuvimi. Mes kategoriškai atmetėme šias fantastiškas idėjas. Norėjau sukurti namą, kuriame galėtumėte gyventi, o ne puikuotis prieš draugus. Kiek vėliau planavimo klausimas išsisprendė savaime. Tuo metu dažnai koncertuodavome Suomijoje ir tiesiog pamildavome vieną nacionalinį suomių bruožą – praktiškumą. Ir nusprendėme pasistatyti namą kaip mūsų draugai suomiai. Jokių marmurinių kolonų, viskas labai funkcionalu ir tvarkinga, maksimaliai panaudotos natūralios medžiagos. Rezultatas – jaukus suomiškas namas Estijos centre. Jis buvo pastatytas per pusantrų metų.
Židiniui naudojame malkas. Ugnis džiugina akį ir sukuria komfortą. Taip pat iš šių malkų kurstame didžiulę ugnį Jaano dieną (Ivano Kupalos šventė. – Apytiksliai „Antena“). Mėgstame su draugais susiburti prie laužo, dainuoti skambant gitara ir kepti bulves ant pagaliukų „lauke“. Atmosfera yra sielingesnė nei bet kuriame restorane. Beno pats skaldo malkas. O kadangi mes jų ne taip dažnai naudojame, tai ši malkinė rievė tarnauja ilgam.