Mūsų įtemptame laimėjimų ir nenumaldomo siekimo amžiuje pati mintis, kad neveikimas gali būti suvokiamas kaip palaima, skamba siaubingai. Ir vis dėlto tolimesniam vystymuisi kartais būtinas neveiklumas.
„Kas nepažįsta tų beviltiškų tiesos ir dažnai žiaurių žmonių, kurie taip užsiėmę, kad visada neturi laiko...“ Sutikau tokį Levo Tolstojaus šūksnį esė „Nedarai“. Jis pažvelgė į vandenį. Šiandien šiai kategorijai tinka devyni iš dešimties: niekam neužtenka laiko, amžina laiko bėda, o sapne priežiūra nepaleidžia.
Paaiškinkite: laikas yra. Na, o laikas, kaip matome, buvo toks prieš pusantro šimtmečio. Sako, mes nežinome, kaip planuoti savo dieną. Tačiau net ir patys pragmatiškiausi iš mūsų patenka į laiko bėdą. Tačiau Tolstojus tokius žmones apibrėžia: beviltiški tiesai, žiaurūs.
Atrodytų, koks ryšys? Rašytoja buvo įsitikinusi, kad amžinai užsiėmę ne padidinto pareigos jausmo, kaip įprasta manyti, žmonės, o atvirkščiai – nesąmoningos ir pasimetusios asmenybės. Jie gyvena be prasmės, automatiškai, įkvepia kažkieno sugalvotus tikslus, tarsi šachmatininkas tikėtų, kad prie lentos sprendžia ne tik savo, bet ir pasaulio likimą. Su gyvenimo partneriais jie elgiasi tarsi su šachmatų figūromis, nes jiems rūpi tik mintis laimėti šiame derinyje.
Žmogui reikia sustoti... pabusti, susivokti, atsigręžti į save, pasaulį ir paklausti savęs: ką aš darau? kodėl?
Šis siaurumas iš dalies kyla iš tikėjimo, kad darbas yra pagrindinė mūsų dorybė ir prasmė. Šis pasitikėjimas prasidėjo Darvino tvirtinimu, įsimintu dar mokykloje, kad darbas sukūrė žmogų. Šiandien žinoma, kad tai yra kliedesys, tačiau socializmui ir ne tik jam toks darbo supratimas buvo naudingas, o mintyse įsitvirtino kaip neginčijama tiesa.
Tiesą sakant, blogai, jei darbas yra tik poreikio pasekmė. Tai normalu, kai jis naudojamas kaip pareigos pratęsimas. Darbas yra gražus kaip pašaukimas ir kūryba: tada jis negali būti skundų ir psichikos ligų objektas, tačiau jis nėra išaukštinamas kaip dorybė.
Tolstojų stebina „nuostabi nuomonė, kad darbas yra kažkas panašaus į dorybę... Juk tik pasakos skruzdėlė, kaip proto neturinti ir gėrio siekianti būtybė, gali manyti, kad darbas yra dorybė, ir galėtų tuo didžiuotis. tai.»
O žmoguje, norint pakeisti savo jausmus ir veiksmus, kurie paaiškina daugelį jo negandų, „pirmiausia turi įvykti minties pasikeitimas. Kad įvyktų minčių pasikeitimas, žmogus turi sustoti... pabusti, susivokti, atsigręžti į save ir pasaulį ir paklausti savęs: ką aš darau? kodėl?»
Tolstojus negiria dykinėjimo. Jis daug žinojo apie darbą, matė jo vertę. Jasnaja Poliana dvarininkas vedė didelį ūkį, mėgo valstiečių darbus: sėjo, arė, šienavo. Skaitė keliomis kalbomis, studijavo gamtos mokslus. Jaunystėje kovojau. Organizavo mokyklą. Dalyvavo surašyme. Kiekvieną dieną jis sulaukdavo lankytojų iš viso pasaulio, jau nekalbant apie jam trukdžiusius tolstojus. Ir tuo pat metu jis, kaip apsėstas žmogus, rašė tai, ką visa žmonija skaitė daugiau nei šimtą metų. Du tomai per metus!
Ir vis dėlto esė „Nedarymas“ priklauso jam. Manau, kad seno žmogaus verta klausytis.