Nuo autentiškumo iki kvailumo – vienas žingsnis
Šiuolaikinė bendrosios humanistinės krypties psichologija įprato iškasti tikrąjį, tikrąjį Aš ir jį auginti, išlaisvinti nuo asmenybei svetimų išorinių vaidmenų ir kaukių sluoksniavimosi. Tik tada, kai žmogus vėl susijungia su savimi, priima gilius vidinius ir tikrus jausmus, jį aplanko harmonija, tikrumas ir kitas psichologinis džiaugsmas.
Tai aiškiausiai išreiškiama geštalto terapijos metodu, kur pagrindinės frazės dirbant su klientu dažniausiai yra:
– Ar tikrai tai jauti?
— Nekalbėk iš proto, pajusk, kas iš tikrųjų vyksta tavyje!
– Sustok, pasinerk į savo jausmus…
Ir panašių.
Tuo pačiu niekas neklausia, iš kur atsirado šis vidinis „aš“ ir kokia jo kaina. Tokiu atveju patogiau pamiršti, ką apie formavimąsi, auklėjimą ir kitokią socializaciją pasakoja psichologinio seminaro bendražygiai...
Išversiu: apie ką, kad kažkada neišmanėliai tau įdėjo savo kvailybes į sielą apie pasaulį, tave, žmones, o kaip tu gali viso šito nemylėti, jie visa tai sudėjo ir užtikrino baimėmis. Iš pradžių tau buvo taip keista, kaip kažkodėl tuštintis į puodą, bet visa tai buvo seniai, tai buvo vaikystėje, ir tu to neprisimeni. Vėliau pripratai ir pradėjai vadinti „aš“, „mano pažiūromis“ ir „mano skoniu“.
Ir, svarbiausia, jums buvo pasakyta, kad visa tai yra labai vertinga, kad tai yra jūsų esmė ir kad jums reikia gyventi, pirmiausia išpažįstant šias individualias bėdas. Na, tu patikėjai.
Kokie dar gali buti variantai?
Savęs aktualizacija ir autentiškumas
Maslow savo straipsnyje vartojo terminus „vidinis impulsas“, „vidinis balsas“, kartais tai dar vadinama „tikru noru“ – bet esmė ta pati: klausyk, ko iš tikrųjų nori. Žmogus negali abejoti – jis visada žino paruoštą atsakymą, o jei nežino, tai tiesiog nemoka klausyti šio savo vidinio balso – tik jis patars, ko tau iš tikrųjų reikia!
Galbūt ši mintis irgi yra prasminga, bet kad tai išsipildytų, turi būti įvykdyta daug daugiau sąlygų. Pirma, pagal nutylėjimą šis žmogus turėtų siekti tobulėjimo ir tobulėjimo, antra, jis turėtų turėti savo pagrįstus norus, o ne iš išorės primestus troškimus, trečia, jis neturėtų būti tingus ir mėgti dirbti, suvokti atsakomybę už savo veiksmus. , turi didelę sukauptą patirtį…
Dirbdami su žirgais jie dažnai sako tą patį: darykite tai spontaniškai, nes taip atrodo teisinga. Bet jie tai jau sako meistrams, turintiems didelę praktiką. Ir jei šalia arklio kiekvienas žmogus pradės daryti tai, kas jam asmeniškai atrodo teisinga, traumų skaičius gerokai padidės.
Taip, gali būti, jei esi žmogus – kokybiškas ir tavo gyvenimas gražus – jei darai savaip, o ne taip, kaip sako ne visada protinga aplinka – tikriausiai nuo to visiems bus gerai.
Aplinka sako: gyvenk dėl pinigų. Mokėkite mažai - palikite! Ir dirbi – bet ne dėl pinigų, o dėl tikslo, ir darai didelį ir gražų poelgį.
O jei asmenybė dar tik pradėjo vystytis, galvoje mažai protingų minčių, dar mažiau sieloje, kūnas labiau tingus nei paklusnus ir visą laiką nori atitrūkti nuo darbų — ko toks žmogus gali norėti? Rūkyti, gerti, užkąsti... Kaip protinga tokiam žmogui klausytis savo vidinio balso? Taip, pirmiausia jam reikia susitvarkyti save: išmokti dirbti ir tobulėti, būti organizuotam, priprasti gyventi kokybiškai, o kai toks įprotis jau tapo norma – būtent tada – tada tikriausiai galima ieškoti to tikrojo. ir geriausia, kas yra žmoguje.