Meilė sau yra geros valios ir pagarbos šaltinis. Jei šių jausmų neužtenka, santykiai tampa autoritariniai arba kuriami pagal „auka-persekiotojo“ tipą. Jei nemyliu savęs, tai ir negalėsiu mylėti kito, nes sieksiu tik vieno – būti mylimam pačiam.
Aš arba turėsiu paprašyti „papildyti“, arba atsisakyti kito žmogaus jausmo, nes man vis tiek to neužtenka. Bet kokiu atveju man bus sunku ką nors duoti: nemylėdamas savęs, manau, kad negaliu duoti nieko vertingo ir įdomaus kitam.
Tas, kuris nemyli savęs, pirmiausia naudojasi, o paskui griauna partnerio pasitikėjimą. „Meilės teikėjas“ susigėdo, pradeda abejoti ir ilgainiui pavargsta įrodinėti savo jausmus. Neįmanoma misija: negali duoti kitam to, ką jis gali duoti tik pats sau – meilės sau.
Tas, kuris nemyli savęs, dažnai nesąmoningai kvestionuoja kito jausmus: „Kam jam reikalinga tokia niekšybė kaip aš? Taigi jis dar blogesnis už mane! Meilės sau stoka gali pasireikšti ir kone maniakišku atsidavimu, meilės manija. Tačiau toks apsėdimas slepia nepasotinamą poreikį būti mylimam.
Taigi, viena moteris man papasakojo, kaip ji kentėjo nuo... nuolatinių savo vyro meilės pareiškimų! Juose buvo paslėpta psichologinė prievarta, kuri panaikino viską, kas gali būti gera jų santykiuose. Išsiskyrusi su vyru ji atsikratė 20 kilogramų, kurių anksčiau buvo priaugusi, nesąmoningai bandydama apsisaugoti nuo terorizuojančių jo prisipažinimų.
Esu vertas pagarbos, todėl esu vertas meilės
Kito meilė niekada negali kompensuoti mūsų meilės sau trūkumo. Tarsi po kažkieno meilės priedanga gali paslėpti savo baimę ir nerimą! Kai žmogus nemyli savęs, jis trokšta absoliučios, besąlygiškos meilės ir reikalauja, kad partneris pateiktų jam vis daugiau savo jausmų įrodymų.
Vienas vyras papasakojo apie savo merginą, kuri tiesiogine to žodžio prasme kankino jį jausmais, išbandydama santykius dėl stiprybės. Atrodė, kad ši moteris visą laiką jo klausė: „Ar tu vis tiek mylėsi mane, net jei elgsiuosi su tavimi blogai, jei negali manimi pasitikėti? Meilė, nesusijusi su oriu požiūriu, neformuoja žmogaus ir nepatenkina jo poreikių.
Aš pats buvau mylimas vaikas, mamos lobis. Tačiau ji užmezgė su manimi santykius per įsakymus, šantažą ir grasinimus, kurie neleido man išmokti pasitikėjimo, geranoriškumo ir meilės sau. Nepaisant mamos garbinimo, nemylėjau savęs. Devynerių metų susirgau, teko gydytis sanatorijoje. Ten sutikau slaugytoją, kuri (pirmą kartą gyvenime!) man suteikė nuostabų jausmą: esu vertinga – tokia, kokia esu. Esu vertas pagarbos, vadinasi, esu vertas meilės.
Terapijos metu požiūrį į save pakeisti padeda ne meilė terapeutui, o jo siūlomų santykių kokybė. Tai santykiai, paremti gera valia ir gebėjimu išklausyti.
Todėl nepavargstu kartoti: geriausia dovana, kurią galime padovanoti vaikui, yra ne tiek jį mylėti, kiek išmokyti mylėti save.