Kaligrafija: gyvenimo linijos

Jau beveik pamiršome, kaip rašyti tušinuku – bet kokį tekstą patogiau rinkti ir redaguoti kompiuteriu. Neskubus epistolijos žanras negali konkuruoti su šaltu ir beveidžiu, tačiau tokiu praktišku ir patogiu el. Tačiau senovinis ir visiškai nepraktiškas kaligrafijos menas išgyvena tikrą renesansą.

Norite pakeisti ritmą, sustoti, sutelkiant dėmesį į save, savo sielą, savo vidinius jausmus? Imkitės kaligrafijos. Galite medituoti rašydami linijas su tobulu nuolydžiu. Ir jūs galite atsisakyti mėginio. „Ne siekti padaryti meno kūrinį, o prieiti prie lapo su vieninteliu neaiškiu noru – padaryti gestą“, – sako dailininkas ir kaligrafas Jevgenijus Dobrovinskis. „Svarbu ne rezultatas, o pats procesas“.

Kaligrafija – tai ne tik „elegantiška rašysena“, ne meniškai apipavidalintas tekstas, o menas, jungiantis meistro amatą ir jo charakterį, pasaulėžiūrą bei meninį skonį. Kaip ir bet kuriame mene, čia karaliauja konvencija. Kad ir kuriai sričiai priklausytų kaligrafinis tekstas – religijai, filosofijai, poezijai, jame svarbiausia ne informacijos turinys, o ryškumas ir išraiškingumas. Būtent kasdieniame gyvenime pirmiausia reikalaujama, kad rašysena būtų aiški ir įskaitoma – kaligrafijoje skaitymo patogumas toli gražu nėra svarbiausias dalykas.

Didysis kinų kaligrafas Wang Xizhi (303–361) šį skirtumą paaiškino taip: „Įprastam tekstui reikia turinio; kaligrafija ugdo sielą ir jausmus, joje svarbiausia forma ir gestas.

Tai ypač pasakytina apie kinų kaligrafiją (ji taip pat naudojama Japonijoje ir Korėjoje) bei arabų kalbas, kurias neperdedant galima vadinti ir dvasinėmis praktikomis. Tai mažesniu mastu taikoma lotynų kaligrafijai.

Viduramžių vienuoliai, kopijavę Bibliją, įgijo puikių įgūdžių kurdami teksto dizainą, tačiau spaudos raida ir materialistinės pasaulėžiūros triumfas privertė kaligrafiją atsisakyti Vakarų vartojimo. Šiandien iš jos atsiradusi lotynų ir slavų kaligrafija yra daug artimesnė dekoratyviniam menui. „Lotyniška kaligrafija yra 90 procentų grožio ir stiliaus“, – aiškina Maskvos arbatos kultūros klubo kinų kaligrafijos mokytojas Jevgenijus Bakulinas. „Kinų kalba iš esmės yra gyvenimo turinys“. Kinams „potėvio meno“ supratimas yra būdas įgyti išminties. Arabų civilizacijoje „linijos menas“ yra visiškai šventas: tekstas laikomas keliu į Alachą. Kaligrafo rankos judesys sujungia žmogų su aukštesne, dieviška prasme.

Kinų kaligrafija: gyvenimas pirmiausia

Kinų hieroglifai (iš graikų kalbos hieroglifoi, „šventi užrašai ant akmens“) yra schematiški vaizdai, kurių dėka iš senovės atkeliavo idėjos apie šiuolaikiniam žmogui reikšmingus objektus ir reiškinius. Kinų kaligrafas susiduria ne su abstrakčiomis raidėmis, o su įkūnytomis idėjomis. Taigi iš linijų, simbolizuojančių lietaus sroves, susidaro hieroglifas „vanduo“. Ženklai „žmogus“ ir „medis“ kartu reiškia „poilsį“.

„Prieš rašant „bambukas“, reikia jį savyje užsiauginti“, – mokė poetas ir kaligrafas Su Shi (1036–1101). Juk tai menas be eskizų ir pataisymo galimybės: pirmas bandymas tuo pačiu bus ir paskutinis. Tai aukščiausia dabarties galios apraiška. Judėjimas, gimęs iš kontempliacijos, įkvėpimo ir gilaus susikaupimo.

Pasiruošimo ritualas prisideda prie pasinėrimo į save. „Aš prisitaikau paskleisdamas rašalą, rinkdamasis teptukus ir popierių“, – sako kaligrafas François Cheng. Kaip ir kitose tradicinėse kinų praktikose, norėdami praktikuoti kaligrafiją, turite pajusti, kaip gyvybinė chi energija cirkuliuoja per kūną, kad ją aptaškytų ant popieriaus.

Kaligrafo laikysena padeda netrukdomai judėti energijai: pėdos yra ant grindų, keliai šiek tiek atskirti, tiesi nugara neliečia kėdės atlošo, pilvas nesiremia į stalo kraštą, kairė ranka guli ant lapo apačios, dešine ranka laiko rašiklį vertikaliai.

Kaligrafijos vadovėlyje „Ir kvėpavimas tampa ženklu“* Francois Chen paaiškina qi, kūno ir linijos santykį: „Svarbu pagauti pusiausvyros momentą tarp įtampos ir atsipalaidavimo, kai su iškvėpimu judesys sukasi banguoja nuo diafragmos per petį iki riešo ir nuslysta nuo šepetėlio galiuko: todėl linijos mobilumas ir jausmingumas.

Kaligrafijoje svarbu ne kurti estetiškai nepriekaištingą tekstą, o jausti rašymo ritmą ir įpūsti gyvybės baltam popieriaus lapui. Iki 30 metų tapti patyrusiu kaligrafu beveik neįmanoma. Tai ne „menas dėl meno“, o kelias į išmintį. Tik sulaukęs 50 metų, pasiekęs dvasinę brandą, žmogus gali suvokti jos prasmę. „Tai praktikuodami tobulinate savo protą. Noras pranokti kaligrafijoje už tave dvasiškai pranašesnį žmogų yra pasmerktas nesėkmei“, – dėsto Su Shi.

Arabų kaligrafija: įvaldykite kvėpavimą

Nuo hieroglifų pereikime prie arabiškos abėcėlės, teptuką pakeiskime į kalam (nendrinį rašiklį), daoizmą į islamą. Nors arabų kaligrafija atsirado dar prieš pranašo atėjimą, jos suklestėjimą lėmė Korano sklaida. Kadangi atmetami bet kokie Dievo įvaizdžiai kaip stabmeldystės forma, ranka rašytas Šventojo Rašto tekstas tapo jo vaizdiniu atitikmeniu, atliekančiu tarpininko tarp Dievo ir žmonių vaidmenį, pavidalą, per kurį žmogus suvokia dieviškumą. Surah The Clot (1–5) sako: „Skaityk savo Viešpaties vardu..., kuris davė pažinimo apie rašymo nendrę. Suteikė žmogui žinių apie tai, ko jis nežinojo.

Kaligrafija yra puiki paklusnumo mokykla, kurioje remiamasi paklusnumo Alacho valiai principu, taigi ir laiške išreikštu Dievo žodžiu. Šio meno mokymasis yra ilgas ir sunkus procesas. Pirmaisiais metais mokiniai prie kalamo neliečia, o tik stebi mokytoją. Tada per kelis mėnesius jie gamina „alif“, mūsų raidės „a“ atitikmenį, kuri yra vertikali juosta. Jo ilgis yra pagrindas sudaryti proporciją, be kurios neįsivaizduojamas teksto rašymas.

Arabų abėcėlė yra tik 28 raidės. Arabų kaligrafijos unikalumas slypi dešimtyse kanonizuotų rašysenų ar stilių. Iki XNUMX amžiaus dominavo geometrinis „Kufi“ stilius, priimtas rašyti Korano suras. Griežtas „naskh“ ir kursyvus „rika“ dabar yra populiarūs.

„Pirmas žingsnis – išmokti užfiksuoti vidinius, nematomus niuansus, tekste slypintį judesį“, – aiškina Hassanas Massoudy, žinomas Europos kaligrafas. Visas kūnas dalyvauja kuriant tekstą. Tačiau gebėjimas kvėpuoti yra svarbiausias dalykas: kaligrafas neleis sau atsikvėpti, kol nepabaigs raidės ar neužbaigs eilutės. Kalamas, laikomas įstrižai, turėtų susilieti su ranka, tapti jos tęsiniu. Ji vadinama taip – ​​„rankos kalba“, o jos turėjimui reikalingas rankos kietumas ir kartu lankstumas.

Prieš dirbdamas su Korano tekstu ar poetiniu kūriniu, kaligrafas yra persmelktas jo turinio. Jis išmoksta tekstą mintinai ir, prieš imdamas rašiklį, atlaisvina aplink save erdvę, sukeldamas jausmą, kad „viskas aplink dingo“, – sako Massoudi. „Jis susikaupia, įsivaizduodamas save sferinės tuštumos viduje. Dieviškas įkvėpimas jį užklumpa, kai atsiduria centre: šiuo metu jį aplanko įžvalga, kūnas tampa nesvarus, ranka laisvai sklendžia, ir jis sugeba įkūnyti laiške jam atskleistą prasmę.