Vaiko miegą gali sutrikdyti košmarai. Turite mokėti juos atskirti nuo naktinių siaubo ir rasti jų kilmę, kad galėtumėte tinkamai ir tinkamai reaguoti.

Le košmaras yra paroksizminis nerimo pasireiškimas. Tai atsiranda paradoksinio miego fazėje – dažniausiai nakties pabaigoje – kai smegenys yra visiškai aktyvios. Vaikas atsibunda, verkia, rėkia ir atrodo panikavęs. Svarbu jį nuraminti, priglausti ir pabūti su juo, kol jis visiškai nusiramins. Padėdami jam susigrąžinti ryšį su realybe, jis vėl užmigs. Vėliau dienos metu turite skirti laiko papasakoti jai apie savo košmarą. Tai leidžia vaikui išjungti savo baimę, o tai lengviau, kai jis jaučiasi suprastas. Todėl tėvai turi padėti jam nusileisti, nesityčiodami ir nebardami jo už tai.

Retkarčiais pasitaikantys košmarai neatskleidžia nieko, dėl ko nerimauti. Jie yra net labai įprasta mokymosi apraiška. Kiekvieną dieną vaikas mokosi, išgyvena labai stiprias emocijas, o košmarai yra pavojaus sampratos suvokimo išraiška. Per savo skaitymus, per televiziją žiūrimus animacinius filmukus, žaidimus vaikas susiduria su ne visada labai simpatiškais personažais. Taip jis sužino, kas yra nedorybė, nusivylimas ar net baimė, liūdesys, kančia. Tai visi jausmai, kuriuos išreiškia košmarai. Štai kodėl geriau kitą dieną pakalbėti apie kiekvieną savo nerimą keliantį sapną.

Kai dažnai sapnuoja košmarus, jie turėtų įspėti tėvus. Taip yra ir su potrauminiu košmaru, ty ištinkančiu po itin traumuojančio įvykio. Būtina, kad vaiku nedelsiant pasirūpintų specialistas.

Dėl košmarai jei vaikai nesidaugina, tėvai turi pasirūpinti, kad būtų filtruoti vaizdai, kuriuos jie mato, ypač televizoriuje, kompiuteriuose ar planšetiniuose kompiuteriuose. Taip pat vaikams prieinamos knygos turi būti pritaikytos jų amžiui ir (arba) gebėjimui suprasti. Bet kokia varginanti situacija turi būti paaiškinta vaikui, o tai jį nuramins, kai tik jis sugeba suprasti, ką mato ar girdi.

Galiausiai prieš miegą reikėtų vengti emocijų, kurios yra per stiprios ir gali sukelti baimę. Kai kuriems vaikams tamsos baimė gali sukelti košmarus. Neretai užtenka nedidelės naktinės lemputės, kad jis visiškai nuramintų ir leistų rasti miegą be košmarų.

Kad ir kokia būtų košmarų kilmė, nepageidautina, kad vaikas naktį baigtų tėvų lovoje. Priešingai, jūs turite leisti jam grįžti miegoti į savo kambarį. Jis turi suprasti, kad saugumo yra tiek pat, kiek ir tėvų lovoje. Tai daugiau ar mažiau ilgas mokymosi procesas, bet svarbus vaiko statybai.

Košmarai ir naktiniai siaubai dažnai painiojami, kai iš tikrųjų yra visiškai skirtingi. Rečiau nei košmarai, naktiniai siaubai – kurie berniukus kamuoja dažniau nei mergaitės – atsiranda gilaus miego fazėje.

Vaikas atrodo pabudęs, tačiau jis nežino nei apie jį supa, nei apie jo nuraminti atėjusių tėvų buvimą. Tada jis visiškai atitrūksta nuo realybės. Šios apraiškos kartais būna įspūdingos. Tėvai gali norėti apkabinti savo vaiką, kad jį nuramintų. Tačiau vaiko pažadinimas naktinio siaubo metu gali sukelti psichinę sumaištį.

Geriau likti šalia jo nepasirodžius ir palaukti, kol jis užmigs. Naktinis siaubas natūraliai nutrūksta, kai vaiko neurofiziologinė sistema tampa pakankamai subrendusi.

Vaikystės košmarai yra dažnas ir gana normalus reiškinys. Vaikų ir tėvų ramybei ir gerovei būtina juos suprasti ir daryti viską, kad jų kiek įmanoma mažėtų. Tam tikrais atvejais gydytojo nuomonė kartais gali būti labai naudinga!