Žvejybos vietos pasirinkimas Kaip pasirinkti žvejybos vietą

Patekus į nepažįstamą vandens telkinį, tenka ieškoti perspektyvios žvejybos vietos, o tai visai nelengva. Nors tai atsitinka ne tik pradedantiesiems žvejams, bet patyrę žvejai galės greitai nustatyti perspektyvias vietas pagal vandens judėjimo rezervuare pobūdį. Jei tai tvenkinys, o vandens judėjimą riboja vėjo gūsiai, tai čia yra kiek sudėtingiau. Tokiu atveju galioja visai kiti žuvų telkimosi vietų nustatymo kriterijai.

Kaip pasirinkti vietą žvejybai prie upės

Upėje daug lengviau rasti patrauklią vietą, kuri gali skirtis nuo bendro fono arba išsiskirti iš jo. Jei upė vingiuota, pagal pakrantės modelį labai lengva nustatyti joje esančios upės dugno pobūdį. Paprastai tokiose upėse aiškiai išsiskiria skardžiai, šalia kurių upė gali turėti optimalų gylį, kur galima rasti daugumą bentoso gyvenimo būdą vedančių žuvų rūšių. Vingiuotose upėse vandens tėkmės pobūdis priklauso nuo vingių dydžio, o gylius galima nustatyti pagal vandens spalvą.

Perspektyvios vietos žvejybai prie upės

Tai gali būti įlankos, ežerai ir vingiai. Išoriniai vingių krantai formuoja skardžius, kur yra giliausios vietos, o vidiniai – seklumas. Siaurose upės atkarpose, kur silpnos srovės, pastebimos gilesnės vietos nei plačiose. Plyšių vietose lengva nustatyti gilesnę vietą pagal vandens spalvą, kuri tokiose vietose yra tamsesnė. Pasroviui, jei eini iš plyšio, susidaro vadinamieji sūkuriai, arba gilios duobės, kur tikrai yra stambesnių žuvų ir plėšrūnų. Silpnesnė srovė ruožuose nei plyšiuose. Pasiekimų gylis yra pastovesnis ir gali sklandžiai keistis nuo krantų iki vidurio, kur yra didžiausia srovė.

Mažose upėse

Mažose upėse gaudomų vietų galima rasti duobėse, siaurose upėse – vietos, kur praplatėja vaga, taip pat įlankos; lėto tekėjimo upėse – vagos siaurėjimas, plyšių ir vagų vietos, o srauniose – potvyniai ir įlankos; giliose upėse – gelmių ir seklumų ribos, vagos ir „vagos“, skiriančios seklumas nuo kranto, taip pat ties dumblių riba. Žuvys galima rasti prie dirvožemio blokų, kurie yra išplauti į vandenį šalia uolų.

Vietos, kur vakarais galvijai rinkdavosi girdyklą, visada buvo laikomos perspektyviomis. Šiuo metu žuvys laikosi arčiau drumstumo ribos, kurią augina gyvūnai. Ypatingą susidomėjimą kelia vietos, nusėtos niūriais ar sėbrais. Pačiame baseino viršuje, kur srovė atitrūksta iš plyšio, apsistoja dideli žuvų individai, taip pat plėšrūnai. Kiek toliau, kur srovė ne tokia stipri, mėgsta laiką leisti tokios žuvys kaip ide ir kubas. Baseino vidurį ir jo kraštus užima kitų rūšių žuvys.

Nebūtina eiti pro upes, kur vyrauja atvirkštinės srovės. Paprastai jie yra už įvairių kliūčių, kurios keičia didžiosios vandens dalies judėjimo kryptį. Kuo mažesnis atstumas tarp priekinės ir atbulinės eigos srovių, tuo įdomesnis masalas žuviai.

Nebloga vieta žvejybai gali tarnauti kaip daubos su medžių ir krūmų tankmėmis, kurios kabo virš vandens. Seklos, kurios retai gilinasi, taip pat gali būti veiksmingos.

Kaip pasirinkti žvejybos vietą ežere ar rezervuare

Žuvys visur, bet kuriuose rezervuaruose pasirenka būdingas vietas, kurios kartais yra paslėptos po vandens stulpeliu. Tai ypač pasakytina apie ežerus ir tvenkinius, tačiau net ir čia, atidžiai įsižiūrėjus, nesunkiai rasite mėgstamas žuvų vietas. Rezervuaruose su tankia augmenija žuvys gali būti „skyrose“ arba skaidraus vandens languose. Ji neprieštarauja sustoti prie salelių, kuriose yra nedidelis dumblių tankis. Kalbant apie rezervuarus, žuvys juose nuolat migruoja duobėmis, daubomis, pakraščiais ir sąvartynais, ypač jei tokiose vietose yra srovė.

Dugno topografijos nustatymas

Jei esate labai atsargūs, dugno topografiją galima nustatyti pagal upės vagos raštą ir vienos ar kitos augmenijos buvimą. Tokie augalai kaip skroblas, rūtas ar piktadarys gali augti daugiau nei 4 metrų gylyje. Vandens lelijos auga iki 3 metrų gylyje, kapsulės auga šiek tiek giliau, okuga ir nendrės auga iki 2 metrų gylyje, o augalas, pavyzdžiui, asiūklis, pasirinko iki 1,5 metro gylį. Pakrantės augalai, tokie kaip katė ir viksvas, auga iki 1 metro gylyje. Iki 6 metrų gylyje auga žvejams nematomi dumbliai, vadinami „vandens samanomis“.

Ant tvenkinių galima aptikti plūduriuojančius augalus, tokius kaip ančiukas ir pemfigus, kurie gali rodyti vyraujančių vėjų kryptį.

Vandens lygio svyravimai

Tokios sąlygos daro didelę įtaką žuvų ir kitų organizmų gyvenimui. Padidėjęs vandens lygis gali prisidėti prie to, kad žuvys pasitrauktų iš įprastų stovėjimo vietų, o tai reiškia, kad bus nutrauktas kramtymas. Tai savo ruožtu gali lemti tai, kad padidės išsiliejimo įkandimas, nes jis skuba ten ieškoti maisto.

Nukritus vandens lygiui žuvis gali sunerimti ir atsisakyti jai siūlomo masalo. Didesnės žuvys rieda pasroviui, palikdamos savo įprastas vietas ir seklias upes.

Jei vandens mažėjimas vyksta labai lėtai, žuvys gali nereaguoti į tokias sąlygas. Ji įsikuria savo įprastose vietose ir tuo pat metu aktyviai valgo. Per šį laikotarpį galite sugauti ir mažus, ir trofėjus.

Oro įtaka žuvų koncentracijai

Aplinkos temperatūra, atmosferos slėgis, esant pastoviam vandens lygiui, labai įtakoja žvejybos efektyvumą. Keičiantis orams, taip pat esant pastoviems orams, žuvys gali įkandinėti įvairiai. Pastebėta, kad žuvis pradeda aktyviai maitintis prieš perkūniją ar lietaus metu, o pasibaigus lietui ir perkūnijai nustoja ir pešioti. Gamtinių sąlygų pokyčiai turi įtakos žvejybos efektyvumui ne tik vasarą, bet ir pavasarį, rudenį bei žiemą. Net ir keičiantis vėjo krypčiai, kinta žuvų aktyvumas.

Patyrę meškeriotojai naudoja vėją, kad surastų laimikį. Medžiojantiems karšius, sidabrinius karšius, karosus ir karpius svarbu žinoti, kad vėjas, siųsdamas bangas į krantus, atneša šias žuvis į maitinimosi vietą. Faktas yra tas, kad bangos iš pakrantės zonos pasirenka įvairius gyvius ir neša juos iš kranto į gelmę. Tokiose vietose reikia naudoti tiektuvą arba paprastus „donkus“. Veiksmingos vietos šiuo atveju yra ant ragų, esančių lygiagrečiai banglentei.

Labai karštais laikotarpiais

Tokiu metu žuvis eina į gylį, kuriame jaučiasi patogiau, todėl geriau naudoti dugninius įrankius. Rezervuaruose, kuriuose nėra gilių vietų, žuvys gali visai nustoti pešioti tiek dieną, tiek naktį.

Karštyje žuvys, kaip ir žmonės, ieško vietų, kur neprasiskverbtų tiesioginiai saulės spinduliai. Tokia įranga gali būti vietos, esančios pakrantės krūmų ar medžių pavėsyje. Tuo pačiu metu žvejyba gali tapti produktyvi anksti ryte arba vėlai vakare. Dienos metu geriausios vietos gali būti gilios duobės, kuriose žuvys laukia pakilusios temperatūros, tačiau tai visiškai nereiškia, kad žuvis aktyviai kibs.

Vasarą žuvys gali daug laiko praleisti dumblių tankmėje, o vakare, saulei jau beveik nusileidus, pasitraukia arčiau seklumų, kur vanduo greičiau atvėsta ir prisisotina deguonies.

Žuvys, gyvenančios stovinčiame vandenyje, karštu oru, laikosi arčiau šaltinių, kur šaltesnis vanduo susimaišo su šiltu vandeniu. Ežero žuvų galima rasti intakuose, tiekiančiuose ežerą gėlu vandeniu. Tokiuose intakuose vanduo juda, todėl puikiai prisotintas deguonies.

Apibendrinant galima teigti, kad tai nėra daug informacijos, kuri nusipelno dėmesio ir paremta ilgamečiais patyrusių žvejų stebėjimais. Svarbiausia, kad atvykę į rezervuarą ne tik imkite ir užmeskite meškeres, bet ir atidžiai ištirkite rezervuarą. Čia gali būti naudinga bet kokia vaizdinė informacija, jei ji naudojama teisingai, ir tai tikrai duos teigiamą rezultatą. Tai gali būti ne tik materialus malonumas, bet ir psichologinis, dėl kurio atsiras teigiamų emocijų ir supratimo, kad diena nepraėjo veltui.