Paradoksalu, bet į nerimą linkę žmonės kartais atkakliai atsisako atsipalaiduoti. Šio keisto elgesio priežastis greičiausiai yra ta, kad jie stengiasi išvengti didelio nerimo antplūdžio, jei atsitiks kažkas blogo.
Visi žinome, kad atsipalaiduoti yra gera ir malonu tiek sielai, tiek kūnui. Kas čia tiksliai gali būti ne taip? Juo labiau keistas yra žmonių, kurie priešinasi atsipalaidavimui ir išlaiko jiems įprastą nerimo lygį, elgesys. Neseniai atlikto eksperimento metu Pensilvanijos valstijos universiteto mokslininkai išsiaiškino, kad dalyviai, kurie buvo labiau linkę į neigiamas emocijas – pavyzdžiui, tie, kurie greitai išsigąsdavo – dažniau patiria nerimą darydami atsipalaidavimo pratimus. Tai, kas turėjo juos nuraminti, iš tikrųjų kėlė nerimą.
„Šie žmonės gali ir toliau nerimauti, kad išvengtų didelio nerimo padidėjimo“, – aiškina Newmanas. „Bet iš tikrųjų vis tiek verta leisti sau patirti. Kuo dažniau tai darysite, tuo labiau suprasite, kad nėra ko jaudintis. Mindfulness mokymai ir kitos praktikos gali padėti žmonėms išlaisvinti įtampą ir išlikti dabartinėje akimirkoje.
Doktorantas ir projekto dalyvis Hanju Kimas teigia, kad tyrimas taip pat atskleidžia, kodėl atsipalaidavimo procedūros, iš pradžių sukurtos pagerinti savijautą, kai kuriems gali sukelti dar didesnį nerimą. „Taip nutinka tiems, kurie kenčia nuo nerimo sutrikimų ir tiesiog labiau nei kitiems reikia atsipalaidavimo. Tikimės, kad mūsų tyrimo rezultatai gali padėti tokiems žmonėms“.
Tyrėjai apie atsipalaidavimo sukeltą nerimą žinojo nuo devintojo dešimtmečio, sako Newmanas, tačiau šio reiškinio priežastis liko nežinoma. 1980 metais dirbdamas prie kontrastų vengimo teorijos mokslininkas svarstė, kad šios dvi sąvokos gali būti susijusios. Jos teorijos esmė – mintis, kad žmonės gali nerimauti tyčia: taip jie stengiasi išvengti nusivylimo, kurį teks iškęsti, jei atsitiks kas nors blogo.
Tai tikrai nepadeda, tik dar labiau apgailestauja. Tačiau kadangi dauguma dalykų, dėl kurių nerimaujame, neįvyksta, mąstymas tampa fiksuotas: „Buvau susirūpinęs, o tai neįvyko, todėl turiu ir toliau nerimauti“.
Žmonės su generalizuotu nerimo sutrikimu yra jautrūs staigiems emocijų protrūkiams.
Dalyvauti neseniai atliktame tyrime mokslininkai pakvietė 96 studentus: 32 su generalizuotu nerimo sutrikimu, 34 su didžiuoju depresiniu sutrikimu ir 30 žmonių be sutrikimų. Tyrėjai pirmiausia paprašė dalyvių atlikti atsipalaidavimo pratimus, o tada parodė vaizdo įrašus, kurie gali sukelti baimę ar liūdesį.
Tada tiriamieji atsakė į daugybę klausimų, kad išmatuotų jų jautrumą savo emocinės būsenos pokyčiams. Pavyzdžiui, vieniems vaizdo įrašo peržiūra iškart po atsipalaidavimo sukėlė diskomfortą, o kiti manė, kad seansas padėjo susidoroti su neigiamomis emocijomis.
Antrajame etape eksperimento organizatoriai dar kartą paskyrė dalyviams keletą atsipalaidavimo pratimų ir vėl paprašė užpildyti klausimyną nerimui įvertinti.
Išanalizavę duomenis, mokslininkai išsiaiškino, kad generalizuoto nerimo sutrikimą turintys žmonės buvo labiau jautrūs staigiems emociniams protrūkiams, tokiems kaip perėjimas iš atsipalaidavusio į išsigandusį ar patiriantį stresą. Be to, šis jautrumas taip pat buvo susijęs su nerimo jausmu, kurį tiriamieji patyrė atsipalaidavimo seansų metu. Žmonių, sergančių dideliu depresiniu sutrikimu, rodikliai buvo panašūs, nors jų atveju poveikis nebuvo toks ryškus.
Hanju Kim tikisi, kad tyrimo rezultatai gali padėti specialistams dirbti su žmonėmis, kenčiančiais nuo nerimo sutrikimų, sumažinti jų nerimo lygį. Galiausiai mokslininkų tyrimais siekiama geriau suprasti psichikos darbą, rasti efektyvesnių būdų padėti žmonėms ir pagerinti jų gyvenimo kokybę.