Šias dvi sąvokas lengva supainioti, tačiau skirtumas tarp jų didžiulis. Kaip atskirti vieną nuo kito? Ko verta siekti, o kokios kokybės geriau atsikratyti? Psichiatras ir filosofas Neilas Burtonas dalijasi mintimis, kurios padeda pažvelgti į savo vidų ir galbūt geriau suprasti save.
Kai kuriems iš mūsų daug lengviau pasitikėti savimi, nei įgyti tikrą savigarbą. Nuolat lygindami save su kitais, sudarome begalinį savo sugebėjimų, laimėjimų ir pergalių sąrašą. Užuot kovoję su savo trūkumais ir nesėkmėmis, mes juos slepiame už daugybės sertifikatų ir prizų. Tačiau platus gebėjimų ir laimėjimų sąrašas niekada nebuvo nei pakankamas, nei būtinas sveikai savigarbai.
Mes ir toliau pridedame vis daugiau taškų, tikėdamiesi, kad vieną dieną to pakaks. Tačiau tokiu būdu mes tik bandome užpildyti tuštumą savyje – statusu, pajamomis, nuosavybe, santykiais, seksu. Tai tęsiasi metai iš metų ir virsta nesibaigiančiu maratonu.
„Pasitikėjimas“ kilęs iš lotyniško žodžio „fidere“, „tikėti“. Pasitikėti savimi reiškia tikėti savimi – ypač savo gebėjimu sėkmingai ar bent jau tinkamai bendrauti su pasauliu. Pasitikintys savimi žmogus yra pasirengęs priimti naujus iššūkius, pasinaudoti galimybėmis, susidoroti su sudėtingomis situacijomis ir prisiimti atsakomybę, jei viskas klostysis ne taip.
Neabejotina, kad pasitikėjimas savimi veda į sėkmingą patirtį, tačiau yra ir priešingai. Būna ir taip, kad žmogus jaučiasi labiau nei pasitikintis vienoje srityje, pavyzdžiui, gamindamas maistą ar šokdamas, o visai nepasitiki kitoje, pavyzdžiui, matematika ar viešas kalbėjimas.
Savigarba – mūsų pažintinis ir emocinis savo svarbos, reikšmingumo įvertinimas
Kai pasitikėjimo trūksta arba trūksta, drąsa ima viršų. Ir jei pasitikėjimas veikia žinomumo sferoje, tada drąsos reikia ten, kur yra netikrumas, sukeliantis baimę. „Tarkime, negaliu būti tikras, kad įšoksiu į vandenį iš 10 metrų aukščio, kol neturėsiu drąsos tai padaryti bent kartą“, – pavyzdį pateikia psichiatras ir filosofas Neilas Burtonas. „Drąsa yra kilnesnė savybė nei pasitikėjimas, nes tam reikia daugiau jėgų. Ir dar todėl, kad drąsus žmogus turi neribotus gebėjimus ir galimybes.
Pasitikėjimas savimi ir savigarba ne visada eina koja kojon. Visų pirma, galite labai pasitikėti savimi ir tuo pat metu turėti žemą savigarbą. To pavyzdžių yra daug – imkime bent įžymybes, kurios gali pasirodyti prieš tūkstančius žiūrovų ir tuo pačiu naikinti ar net žudytis vartodamos narkotikus.
„Pagarba“ kilęs iš lotyniško žodžio aestimare, kuris reiškia „įvertinti, pasverti, skaičiuoti“. Savigarba – tai mūsų pažintinis ir emocinis savo svarbos, reikšmingumo įvertinimas. Tai matrica, pagal kurią mąstome, jaučiame ir veikiame, reaguojame ir nustatome savo santykį su savimi, kitais ir pasauliu.
Žmonėms, turintiems sveiką savigarbą, nereikia įrodinėti savo vertės per išorinius veiksnius, tokius kaip pajamos ar statusas, arba pasikliauti ramentais alkoholio ar narkotikų pavidalu. Priešingai, jie elgiasi su savimi pagarbiai ir rūpinasi savo sveikata, visuomene ir aplinka. Jie gali visapusiškai investuoti į projektus ir žmones, nes nebijo nesėkmės ar atmetimo. Žinoma, jie taip pat retkarčiais patiria skausmą ir nusivylimą, tačiau nesėkmės jiems nekenkia ir nesumažina jų reikšmės.
Dėl savo atsparumo save gerbiantys žmonės išlieka atviri naujai patirčiai ir prasmingiems santykiams, yra tolerantiški rizikai, lengvai mėgaujasi ir džiaugiasi, geba priimti ir atleisti – tiek sau, tiek kitiems.
Apie autorių: Neilas Burtonas yra psichiatras, filosofas ir kelių knygų, įskaitant „Beprotybės prasmę“, autorius.